Kokia kalbėjimo tema tau tinkamiausia? |
TURITE KLAUSIMŲ?
Kokia kalbėjimo tema tau tinkamiausia?

Tikriausiai ne kartą teko klausytis pristatymui nepasiruošusio klasės draugo ar droviai tiesioginiame eteryje akis į popierius panarinusio politiko? Ar klausantis buvo apėmęs jausmas, jog išgirdai šimtus žodžių, o pranešėjui baigus kalbėti niekaip negalėtum pasakyti, apie ką jis šnekėjo ir ką turėjo omenyje apskritai?..

Dažno pranešėjo klaida – manymas, kad gali apgauti klausytoją, užliūliuojant pastarojo budrumą tuščiomis skambiomis frazėmis. Klausytojas nėra kvailesnis (na, bent jau dažniausiai; kalbant apie įskaitas – tikriausiai neverta įrodinėti mokytojų erudicijos pranašumo moksleivio atžvilgiu), tad ir apgaudinėti jo kalbant nesąmones neverta ir negalima.

Taigi, pirmoji pamoka – kiekvienas pranešimas turi turėti aiškią žinutę, kurią pranešėjas supranta ir nori ją perteikti klausytojui.

Iš esmės šios vienos auksinės taisyklės užtektų apibendrinti ilgiausiems retorikos vadovėliams. Visos kitos – išvestinės. Čia būtų nedovanotina nepacituoti Alberto Einšteino, apibendrinant mūsų svarbiausią idėją: „jei nesugebi to paaiškinti paprastai – vadinasi pats to gerai nesupranti“. Savo pagrindinę žinutę, tikiuosi, perteikiau aiškiai ir tingesnis skaitytojas čia gali ir sustoti.

Keliaujame toliau? Jei sutinki su manimi dėl aukščiau aprašytos idėjos – dabar turime sugalvoti, kaip nuspręsti, kokią esminę mintį nori perduoti savo kalba. Geriausias būdas – identifikuoti savo klausytoją. Keliems sakiniams nukeliaukime į praėjusį amžių (patikimesnio mokymosi šaltinio už istoriją – nerasi).

Bandant išskirti įsimintiniausius oratorius, daugeliui į galvą pirmiausiai ateina Hitleris ar Martinas Liuteris Kingas. Norint gerai suprasti, kokia jų sėkmės formulė, reikėtų sėsti ir analizuoti kiekvieną kalbą, istorinę situaciją, aplinkybes, kuriomis jos buvo sakomos. Tačiau šie du kalbėtojai, nors ir labai skirtingi, turi šį tą bendro – jie kalbėjo apie tai, kas žmonėms rūpėjo. Juk pirmiausia svarbu patraukti dėmesį, padaryti, kad klausytojas norėtų išgirsti.

Taigi, pamoka numeris du – kiek įmanydamas pažink klausytoją ir interesus. Kalbos turinys turėtų priklausyti nuo jų išsilavinimo, amžiaus, polinkių, poreikių. P.S., iš anksto spaudžiu dešinę, nes šiuo atveju tu pranašesnis už daugelį patyrusių oratorių – juk klasėje bus ir tavo mokytoja?..

Dar vienas įdomus faktas, į kurį turėtum atkreipti dėmesį ruošiant savo kalbą yra toks: žmogus klausosi keturis kartus greičiau nei kalbėtojas kalba. Tai yra priežastis, dėl kurios asmuo bet kurią akimirką gali nesukoncentruoti pakankamai dėmesio ir pasiduoti kitoms mintims. Todėl logiškas problemos sprendimas būtų tavo nepatingėjimas surasti naujų, negirdėtų faktų ar idėjų.

Jei turi daugiau nei vieną pasirinkimą, kas galėtų būti įdomu tavo potencialiam klausytojui – nepabijok kalbėti nepopuliaria poteme (tikriausiai net nesidomėdamas nugirsi daugelio klasiokų pasirinkimus). Juk natūralu, kad įskaitos dieną vertintojams nebebus įdomu dešimt minučių klausyti kalbos tema, kurią girdėjo jau bent penkiolika kartų tą dieną. Patikėk, turėsi galimybę išsakyti jiems dar negirdėtų argumentų ir nesijausi nemaloniai, matydamas žiovaujančią auditoriją.

Gerai kalbėti – reiškia kalbėti logiškai, o logiškai kalbėti gali tik tas, kuris turi ką pasakyti.  Žmogus per minutę vidutiniškai pasako 110-120 žodžių, vadinasi 10 minučių kalbą turėtų sudaryti maždaug 1200 žodžių. Taigi, tavo kalbai toli gražu neužteks vieno argumento – turi gerai išnagrinėti pasirinktą temą, o tai padaryti nuo nulio išties labai sunku. Rinkis temą, kurią tikrai gerai išmanai ir kuria domiesi.

Na, o pabaigai, elementariausias, tačiau dėl to toli gražu ne mažiau svarbus patarimas: sakyk tik tai, kuo tiki. (Pasi)tikėjimas savimi – tai svarbiausia sėkmingos kalbos dalis. Jei neprieštarausi sau ir dėstysi tai, kas tavo pasąmonėje glūdi ne savaitę ir net ne keturias – žodžiai patys sklandžiai ir įtaigiai veršis iš tavo lūpų.

Kiti patarimai:
Naujausi referatai:

Your email address will not be published.

Google+