Lietuvos ir Lenkijos poetu vadinamas Adomas Bernardas Mickevičius gimė 1798 m. Zaosėje, netoli Naugarduko miesto vakarų Baltarusijoje. Šio poeto kilmė siejama su lietuviška bajorų Rimvydų – Mickevičių gimine, kuri gyveno etnografiniame Lietuvos pakraštyje – Rodūnės apylinkėse, XVII a. pabaigoje išsikėlusia į Naugarduką. Ši giminė kalbėjo lenkiškai, nors save laikė lietuvių bajorais. 1815 m. Adomas Mickevičius baigė Naugarduko mokyklą, vėliau įstojo į Vilniaus universitetą, kuriame mokėsi lenkų ir kitų tautų literatūros. Būtent studijavimo metais Adomas Mickevičius parašė pirmuosius savo eilėraščius. Ketveri metai universitete subrandino Adomą Mickevičių kaip asmenybę bei augantį talentą. Svarbų istorinį žingsnį Mickevičius žengė 1817 m. su rašytoju Tomu Zanu įkūręs Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją. 1819 m. kai baigė universitetą, poetas išvyko mokytojauti į Kauno apskrities mokyklą. Gavo apgyvendinimą prie Kauno rotušės, kur dabar įsikūrusi Jėzuitų gimnazija. Mokykloje Mickevičius mokė visuotinės literatūros, lotynų kalbos, antikinės istorijos, poetikos, retorikos, gramatikos ir net politinės ekonomikos. Daugeliu atžvilgių tai suformavo Mickevičiaus atsakomybės jausmą, nes jis, nors ir trūko žinių ir laiko, uoliai mokėsi ir ruošėsi savo dėstomų dalykų medžiagą, ją uoliai mokėsi ir nagrinėjo, tuo pačiu mokydamasis ir pats. Laiko trūkumą lėmė ir tai, kad labai dažnai iš Kauno važinėdavo į Filomatų susirinkimus Vilniuje. Jo gyvenime netrūko ir dramų. 1820 m. mirė Mickevičiaus motina, o 1821 m. jo mylima moteris ištekėjo už kito vyro. Šias nuoskaudas rašytojas sudėjo į kūrinį pavadinimu „Vėlinės“. Mokytojaudamas pradėjo daug rašyti. Kaip pirmuosius mokytojavimo metais parašytus kūrinius galima įvardinti „Odę jaunystei“, „Adomo“ dainą, „Filaretų“ dainą ir kt. 1823 m. pasirodė antrasis Mickevičiaus poezijos rinkinys, tačiau savivaliaujant caro valdžiai ir šiai susekus Filaretų ir Filomatų draugijas, suėmė daug jos narių, tarp kurių buvo ir pats Mickevičius. Jis pusę metų buvo įkalintas Vilniaus Bazilijonų vienuolyne. Tačiau 1824 m. pasibaigus bylai, buvo paleistas už užstatą. Po šio incidento, 1824 m. rudenį Mickevičius išsikėlė gyventi į Sankt Peterburgą. Kurį laiką gyveno Odesoje, keliavo po Krymą, kurio įspūdžiais remiantis 1826 m. išleido kūrinį „Krymo sonetai“. Vėliau gavo tarnybą Maskvoje, kur bendravo su daug pasiekusiais ir įtakingais žmonėmis. Draugų padedamas, Mickevičius 1829 m. išsikėlė gyventi į Romą. Būnant ten, 1830 m. jis gavo žinią apie sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje. Atvykti dėl asmeninių priežasčių Mickevičius negalėjo. Kai atvyko 1831 m., sukilimas jau buvo nuslopintas. Nuo 1840 m. Paryžiuje Mickevičius saitė slavų literatūros kursą, o 1848 m. Europoje prasidėjus didžiausioms revoliucijoms, keliavo į Italiją organizuoti lenkų legiono kovai su Austrija. Paskutinysis gyvenimo laikotarpis siejamas su Rusijos – Turkijos karu. Mickevičius nedelsdamas atvyko į Konstantinopolį, kur buvo telkiami lenkų pulkai, tačiau būdamas Konstantinopolyje susirgo cholera, tad 1855 m. Adomas Bernardas Mickevičius mirė. Buvo palaidotas Paryžiuje, tačiau 1890 m. jo palaikai buvo pervežti į Krokuvą ir iškilmingai palaidoti Vavelio katedroje.