Jūsų patogumui paruošėm supaprastintą paiešką. Įrašykite raktinį žodį ir raskite sau tinkantį kalbėjimą, pastraipą, rašytoją. Sąrašas atsiras suvedus nors vieną raktažodį:

Kalbėjimo potemės 2019

Konsultuojame ir rašome pavyzdinius, mokomuosius kalbėjimus jau 9-us metus, todėl galite pasikliauti mumis! 🙂 Pasirinkite Jūs dominančią potemę ir atsisiųskite lietuvių kalbos mokomąjį kalbėjimą per 5 minutes! Jei kalbėjimas Jūsų mokyklai jau užimtas, parašykite mums el. paštu Potemes.lt@gmail.com, suderinsime terminą naujo pavyzdinio kalbėjimo parašymui 🙂

Adomas Mickevičius (biografija, kūrybos bruožai, konspektas, kalbėjimai, pastraipos)

autorio nuotrauka
Biografija

Lietuvos ir Lenkijos poetu vadinamas Adomas Bernardas Mickevičius gimė 1798 m. Zaosėje, netoli Naugarduko miesto vakarų Baltarusijoje. Šio poeto kilmė siejama su lietuviška bajorų Rimvydų – Mickevičių gimine, kuri gyveno etnografiniame Lietuvos pakraštyje – Rodūnės apylinkėse, XVII a. pabaigoje išsikėlusia į Naugarduką. Ši giminė kalbėjo lenkiškai, nors save laikė lietuvių bajorais. 1815 m. Adomas Mickevičius baigė Naugarduko mokyklą, vėliau įstojo į Vilniaus universitetą, kuriame mokėsi lenkų ir kitų tautų literatūros. Būtent studijavimo metais Adomas Mickevičius parašė pirmuosius savo eilėraščius. Ketveri metai universitete subrandino Adomą Mickevičių kaip asmenybę bei augantį talentą. Svarbų istorinį žingsnį Mickevičius žengė 1817 m. su rašytoju Tomu Zanu įkūręs Filomatų (mokslo mylėtojų) draugiją. 1819 m. kai baigė universitetą, poetas išvyko mokytojauti į Kauno apskrities mokyklą. Gavo apgyvendinimą prie Kauno rotušės, kur dabar įsikūrusi Jėzuitų gimnazija. Mokykloje Mickevičius mokė visuotinės literatūros, lotynų kalbos, antikinės istorijos, poetikos, retorikos, gramatikos ir net politinės ekonomikos. Daugeliu atžvilgių tai suformavo Mickevičiaus atsakomybės jausmą, nes jis, nors ir trūko žinių ir laiko, uoliai mokėsi ir ruošėsi savo dėstomų dalykų medžiagą, ją uoliai mokėsi ir nagrinėjo, tuo pačiu mokydamasis ir pats. Laiko trūkumą lėmė ir tai, kad labai dažnai iš Kauno važinėdavo į Filomatų susirinkimus Vilniuje. Jo gyvenime netrūko ir dramų. 1820 m. mirė Mickevičiaus motina, o 1821 m. jo mylima moteris ištekėjo už kito vyro. Šias nuoskaudas rašytojas sudėjo į kūrinį pavadinimu „Vėlinės“. Mokytojaudamas pradėjo daug rašyti. Kaip pirmuosius mokytojavimo metais parašytus kūrinius galima įvardinti „Odę jaunystei“, „Adomo“ dainą, „Filaretų“ dainą ir kt. 1823 m. pasirodė antrasis Mickevičiaus poezijos rinkinys, tačiau savivaliaujant caro valdžiai ir šiai susekus Filaretų ir Filomatų draugijas, suėmė daug jos narių, tarp kurių buvo ir pats Mickevičius. Jis pusę metų buvo įkalintas Vilniaus Bazilijonų vienuolyne. Tačiau 1824 m. pasibaigus bylai, buvo paleistas už užstatą. Po šio incidento, 1824 m. rudenį Mickevičius išsikėlė gyventi į Sankt Peterburgą. Kurį laiką gyveno Odesoje, keliavo po Krymą, kurio įspūdžiais remiantis 1826 m. išleido kūrinį „Krymo sonetai“. Vėliau gavo tarnybą Maskvoje, kur bendravo su daug pasiekusiais ir įtakingais žmonėmis. Draugų padedamas, Mickevičius 1829 m. išsikėlė gyventi į Romą. Būnant ten, 1830 m. jis gavo žinią apie sukilimą Lenkijoje ir Lietuvoje. Atvykti dėl asmeninių priežasčių Mickevičius negalėjo. Kai atvyko 1831 m., sukilimas jau buvo nuslopintas. Nuo 1840 m. Paryžiuje Mickevičius saitė slavų literatūros kursą, o 1848 m. Europoje prasidėjus didžiausioms revoliucijoms, keliavo į Italiją organizuoti lenkų legiono kovai su Austrija. Paskutinysis gyvenimo laikotarpis siejamas su Rusijos – Turkijos karu. Mickevičius nedelsdamas atvyko į Konstantinopolį, kur buvo telkiami lenkų pulkai, tačiau būdamas Konstantinopolyje susirgo cholera, tad 1855 m. Adomas Bernardas Mickevičius mirė. Buvo palaidotas Paryžiuje, tačiau 1890 m. jo palaikai buvo pervežti į Krokuvą ir iškilmingai palaidoti Vavelio katedroje.

Kūryba ir jos bruožai

Adomas Mickevičius savo kūrybos dėka garsėja kaip kovingas ir atsidavęs romantikas. Savo kūriniuose gina svarbiausią tautos ir asmenybės teisę į savo laisvę, autonomiją. Peikia baudžiavą ir skatina tautą kilti į kovą prieš tuomet įsiviešpatavusią carinę valdžią. Tačiau kaip vieną svarbiausių aspektų Adomo Mickevičiaus kūryboje galima pabrėžti begalinę meilę ir atsidavimą savo gimtajam kraštui bei didingai jo istorijai. Savo poemose kaip tikras patriotas išaukštino lietuvius, kurie drąsiai kovojo su kryžiuočiais. Jis pabrėžė jų valingumą, patriotizmą, drąsą, atsidavimą. Taip pat poetizuojama ir nuostabi Lietuvos gamta, detaliai aprašomas įspūdingas jos paveikslas. Tokie kūriniai buvo tarsi atspirties taškas tautiniams judėjimams, tautos savimonės ugdymui.

Kūrinių aprašymai

„Jano Čečioto, kaip tikrojo nario, pasveikinimas“

Tai Adomo Mickevičiaus filomatų posėdyje išsakyta kalba. Šis posėdis vyko 1819 m. sausio 12 dieną. Būtent tą dieną į filomatų draugiją buvo priimtas Janas Čečiotas – Lietuvos visuomenės veikėjas, poetas bei tautosakos rinkėjas. Kaip kad ir matoma kalbos pavadinime, tai yra Jano Čečioto įstojimo į filomatų draugiją proga išsakyta Adomo Mickevičiaus kalba. Ji kupina patoso ir didingo tono. Ji prasideda nuo ypatingo kreipinio: „Garbusis mūsų bičiuli ir broli!“ ir kreipiasi į Janą Čečiotą kaip į beprotiškai svarbų filomatų draugijai žmogų. Tad pirmiausia Mickevičius džiaugsmingai praneša, kad Čečiotas buvo priimtas į narius, o vėliau ima kalbėti apie pačią draugiją ir jos svarbiausius bei kilniausius tikslus, kuriuos kartais įgyvendinti yra labai sunku dėl tam tikrų sunkumų, kurių taip pat nevengia paminėti savo kalboje. Tad Mickevičius kalboje džiaugiasi galėdamas plėsti filomatų gretas ir tokios draugijos pagalba keisti visuomenę, ją šviesti. Juk pasak jo, draugijoje yra veikti lengviau, nei kad po vieną. Draugija yra labai stiprus vienetas, kuris gali pasiekti daug, jeigu tik bus veikiama išvien. Tad kartu su tokia patoso kupina kalba Mickevičius kalbos pabaigoje iškilimingai vardina ir pačius draugijos principus, kuo jie svarbūs ir kodėl jų yra būtina laikytis. Kaip kad pats Mickevičius kalboje sako, išvardina Janui Čečiotui savotišką filomatų katekizmą, kurio šis nuolatos turi laikytis ir nuolat juo sekti. Išvardinus viską, Mickevičius dar kartą pasidžiaugia Janu Čečiotu kaip naujuoju nariu ir išreiškia savo viltis, kad šis draugijoje pritaptų ir dirbtų tikslingai. Ši kalba yra paprasta sveikinimo kalba, kurioje aiškiai išdėliojami principai, draugijos viltys ir lūkesčiai.

Konspektas

Atsisiųsk konspektą ir skaidres: Adomas Mickevičius
  • Svarbiausi rašytojo biografijos faktai
  • Pagrindiniai kūrybos bruožai
  • Kūryboje vyraujančios temos
  • Žymiausių kūrinių santraukos ir veikėjų aprašymai
  • Galimi kalbėjimo/rašinio argumentai
  • Populiariausios autoriaus citatos
  • Rašytojo svarbiausių gyvenimo faktų chronologija
Kalbėjimai su šiuo autoriumi (Visi kalbėjimai patikrinti redaktoriaus)

Jaunatviško maksimalizmo privalumai ir trūkumai. Kalbėjimas apie jaunatvišką maksimalizmą.

Jaunystė – neabejotinai vienas iš gražiausių žmogaus gyvenimo etapų. Kol žmogus yra jaunas, jis ir drąsiau svajoja, ir jo užmojai yra didesni. Be to, jaunystėje turima daugiau energijos, kuri gali būti naudingai panaudota kilniems tikslams. Galima drąsiai teigti, kad nuo šio gyvenimo tarpsnio neatsiejamas jaunatviškas maksimalizmas. Tačiau jis ne visuomet…


Gyventi sau ar dėl kitų, ką ir kodėl dažniausiai renkasi žmogus?

Ką renkasi dažniausiai žmogus? Gyventi dėl savęs? O gal gyventi dėl kitų? Į visus šiuos klausimus galima atsakyti kiekvienam individualiai, nes daug kas priklauso nuo požiūrio, nuo charakterio, nuo gautų vertybių. A. Mickevičiaus „Romantika“ veikėjai spinduliuoja „gyvenimo dėl kitų“ nuotaika. Svarbu pažinti, suprasti kitą žmogų ir svarbu, kad kiti suprastų…


Lietuvos ir lietuvio įvaizdis lietuvių literatūroje

Lietuva pasižymi itin unikalia ir didinga istorine praeitimi. Su tuo sietinas ne tik mūsų tėvynės paveikslas, bet ir joje gyvenančių žmonių – lietuvių įvaizdžiai. Atsižvelgiant į lietuvių literatūros autorių kūrybą, kurioje pateikiami Lietuvos istorijos epizodai ir mūsų krašto žmonių gyvenimo vaizdai, galima pastebėti tėvynės meilės, kovingumo, nepalaužiamos stiprybės, tautinės savimonės,…


Žmogaus ir Tėvynės tema literatūroje.

XIX a. literatūros kritikas Visarionas Belinskis yra pasakęs, jog kas yra svetimas savo tėvynei, tas svetimas ir žmonijai. Tokia mintis išties pabrėžia žmogaus ir tėvynės artumą. Per šį artumą išreiškiama ir žmogaus meilė tėvynei, kuri yra labai didelė, tarsi apimanti viską. Žmogus ir tėvynė yra tarsi neišskiriamas vienis. Literatūroje tokia…


Tobulo pasaulio samprata literatūroje.

Daugelis dažnai įsivaizduoja, koks visgi turėtų būti tobulas pasaulis. Vieni pasakytų, jog tobulas pasaulis egzistuotų tik tuo atveju, jei nebūtų karų, kiti teigtų, kad pasaulį tobulu būtų galima vadinti tada, kai žmonės pradėtų laikytis svarbiausių vertybių, būtų patriotiški ir panašiai. Tiesa, pasaulis kiekvienam tobulas atrodytų individualiai, nes kiekvienas turi savitą…


Lietuviškoji tematika A. Mickevičiaus kūryboje.

Adomas Mickevičius yra iškiliausias XIX a. Lietuvos poetas, lenkų literatūros klasikas bei apskritai ypač reikšminga Europos Romantizmo figūra. Jis gimė Naugarduke, smulkiųjų bajorų šeimoje. Šis rašytojas jau nuo pat jaunų dienų kūrė eilėraščius, dalyvavo įvairiausiuose konkursuose ir visaip kitaip plėtė savo kūrybines jėgas. Tai suteikė jam šansą tapti vienu žinomiausių…


Maišto, kaip žmogaus tobulinimo variklio, vaizdavimas lietuvių literatūroje.

Kiekvienas žmogus savo gyvenime susiduria su neteisybe – nepalankiomis politinėmis, ekonominės sąlygomis, žiauriu kitų žmonių elgesiu, absurdiškomis, visuomenėje nusistovėjusiomis normomis ir taisyklėmis. Kai kurie tyliai bando prisitaikyti prie tokių sąlygų, nes nemano, kad yra pajėgūs ką nors pakeisti. Tokie prisitaikėliški žmonės parodo savo silpnumą. Prisitaikėliškumo priešininkais galima laikyti maištininkus –…


Žmogus ir tauta lietuvių poezijoje.

Visais laikais buvo nagrinėjamas, analizuojamas ir aukštinamas žmogaus ir tėvynės ryšys. Dauguma rašytojų ir kūrėjų vaizdavo šį ryšį kaip nuolatinį, svarbų ir nesikeičiantį, kol asmuo yra arti savo gimtosios žemės, čia kuria savo gyvenimą, siekia tikslų, šviečia kitus žmones, augina vaikus, dirba ir kitaip prasmingai leidžia laiką. Ypač jausmingai tėvynės…


Gyventi sau ar dėl kitų: ką ir kodėl dažniausiai renkasi žmogus? Pagrįskite savo požiūrį literatūros pavyzdžiais.

Vienas garsiausių Europos romantikų Adomas Mickevičius rašė: „Kas šios žemės vargų nepatyrė,/ Tas saldybių dangaus neragaus“; „Kas nebuvo žmogum niekados,/ Tam žmogus ir padėti negali“. Iš šių minčių kyla klausimas – kodėl svarbu patirti „žemės vargus“? Žmogus gali būti laimingas ir mėgautis suteiktais malonumais tik tada, kai juos užsidirba, kai…


Vilniaus universiteto reikšmė XIX a. Lietuvos kultūrai, prisimenant universiteto auklėtinius ir pasvarstant, ar studijos ir veikla galėjo turėti įtakos rašytojų kūrybai? – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Vilniaus universitetas – tai nuo 1579 m. gyvuojantis kultūros ir mokslo židinys, kuris ugdo ir formuoja inteligentiškas asmenybes. Akivaizdu, kad Vilniaus universitetas figūravo ir XIX a. rašytojų gyvenime, tad šiame kalbėjimo pavyzdyje argumentuotai nagrinėjama, kokios įtakos galėjo turėti studijos ir gyvenimas Vilniaus universitete tokiems lietuvių rašytojams, inteligentams ir ypač svarbioms…


Tėvynės ir žmogaus santykių tema lietuvių literatūroje. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Tėvynė ir žmogus – tai du neatsiejami ir praktiškai vienas nuo kito labai priklausantys objektai. Tėvynė yra svarbi žmogui, o žmogui ta tėvynė svarbi dar labiau. Tad, akivaizdu, jog iš to kyla tam tikras santykis. Kaip jis yra reprezentuojamas lietuvių literatūroje, kiek plačiau yra atskleidžiama šiame kalbėjimo pavyzdyje. Kaip žmogus…


Kelionė į praeitį Lietuvos literatūros kūriniuose. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Lietuvių literatūra gali būti laikoma savotiška laiko mašina, nes būtent lietuvių literatūra dažnai leidžia žmogui nusikelti net ir į pačius seniausius laikus. Todėl daugelyje lietuvių literatūros kūrinių matoma atitinkama kelionė į praeitį. Kokiais niuansais ji vyksta, kuo ta kelionė į praeitį yra reikšminga, argumentuotai pateikiama šiame kalbėjimo pavyzdyje, remiantis XIX…


Tėvynės vaizdinys romantinėje Lietuvos literatūroje. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Lietuvių literatūroje tėvynė – tai vienas dažniausiai aptariamų objektų. Ypač tai būdinga Romantizmo epochos Lietuvos literatūrai. Joje pateikiamas ypač platus ir ypač unikalus tėvynės vaizdinys. Tad koks jis yra iš tiesų, kokiais principais skleidžiasi to meto kūryboje bei kuo jis apskritai yra ypatingas, argumentuotai aptariama šiame kalbėjimo pavyzdyje. Prie kiekvieno…


Tėvynės praradimas – įkvėpimo šaltinis. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Tėvynės praradimas – tai labai svarbus tėvynę mylinčio žmogaus praradimas. Todėl jis, kaip ir daugelis kitų veiksnių, puikiai pretenduoja į kūrybinio įkvėpimo šaltinių sąrašą. Tad kokiais principais tėvynės praradimas įvairių rašytojų kūryboje reiškiasi, kaip kūrybinio įkvėpimo šaltinis, argumentuotai aptariama šiame kalbėjimo pavyzdyje. Prie kiekvieno kalbėjimo galėsite įsigyti išplėstinį planą,  skaidres ir …


Praradimas – kūrybinio įkvėpimo šaltinis. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Kūrybinis įkvėpimo šaltinis dažnai reikalingas visiems kūrėjams. Tačiau kūrėjai tą šaltinį atranda individualiais būdais. Vienas tokių būdų, ypač pastaraisiais amžiais, tai praradimai. Praradimas sužadina svarbiausius ir giliausius žmogaus jausmus, kuriuos kūrėjas trokšta išlieti ant lapo. Tad tokiu principu sukurtų kūrinių literatūroje turime tikrai nemažai. Todėl šiame kalbėjimo pavyzdyje, remiantis tokiais…


Kančia – kūrybos įkvėpimo šaltinis. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Kiekvienas žmogus žino, kas yra kančia. Žmogų dažnai ištinka sunkūs išgyvenimai, kurie sukrečia jo gyvenimą ir jį visiškai pakeičia. Tuomet žmogus jaučia skausmą, neviltį ir kitus neigiamus jausmus. Vis dėlto kančia nėra vien neigiama – ji gali apdėti kurti. Kančia gali pakeisti žmogų ir tapti jam įkvėpimo šaltiniu. Šiame kalbėjime…


Lietuvos kraštovaizdis XIXa. literatūroje. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

XIXa. yra romantizmo epochos pradžia, kurioje užgimsta tautiškumo idėjos. Šios idėjos atkeliauja ir į Lietuvą – nors tuo metu Lietuva yra carinės Rusijos priespaudoje, o tautiškumą yra bandoma slopinti, tačiau rašytojai remiasi romantizmo idėjomis savo kūriniuose, kad palaikytų tautos dvasią. Romantizmas ypač išaukština gamtą – tad nenuostabu, kad dažnoje prozoje…


Poetų ir kūrybos galios išaukštinimas romantizmo epochoje. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Romantizmo epocha – tai viena gražiausių epochų lietuvių literatūroje, kada kūryboje buvo akcentuojami labai svarbūs žmogaus kasdienybei akcentai. Tad šiame kalbėjimo pavyzdyje argumentuotai kalbama apie poetų ir kūrybos galios išaukštinimas romantizmo epochoje, kalbama, kaip visa tai buvo reprezentuojama kūryboje. Prie kiekvieno kalbėjimo galėsite įsigyti išplėstinį planą,  skaidres ir  galimus egzaminavimo klausimus.…


Žmogaus santykis su tėvyne Lietuvos literatūroje. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Žmogus jau nuo pat mažens yra susietas su tėvyne. Todėl bet kokiu atveju, vienoks ar kitoks santykis tarp žmogaus ir tėvynės tikrai egzistuoja. Tad koks tas santykis tarp žmogaus ir tėvynės egzistuoja, šiame kalbėjimo pavyzdyje aptariama remiantis tokių rašytojų, kaip Adomas Mickevičius, Jonas Aistis bei Maironis kūryba. Kaip literatūroje keitėsi …

Kodėl verta pirkti iš Potemes.lt?
  • Mokomųjų kalbėjimų rašyme turime 9-ių metų patirtį.
  • Visiems kalbėjimams yra paruošti išplėstiniai planai, skaidrės, galimi egzaminavimo klausimai bei informaciniai šaltiniai.
  • Visi kalbėjimai yra pakartotinai patikrinami profesionalaus redaktoriaus!
Ką turi pasakyti mūsų klientai?