Jūsų patogumui paruošėm supaprastintą paiešką. Įrašykite raktinį žodį ir raskite sau tinkantį kalbėjimą, pastraipą, rašytoją. Sąrašas atsiras suvedus nors vieną raktažodį:

Kalbėjimo potemės 2018
Rašome pavyzdinius kalbėjimus jau 8-us metus, todėl galite pasikliauti mumis! :) Pasirinkite Jūs dominančią potemę ir atsisiųskite lietuvių kalbos kalbėjimą per 5 minutes! Jei kalbėjimas Jūsų mokyklai jau užimtas, parašykite mums el. paštu Potemes.lt@gmail.com, suderinsime terminą naujo kalbėjimo parašymui :)

Antanas Miškinis (biografija, kūrybos bruožai, konspektas, kalbėjimai, pastraipos)

autorio nuotrauka
Biografija

Antanas Miškinis, gimęs 1905 metais vasario 11 dieną, buvo Lietuvos garsus poetas bei prozininkas, savo pažiūras iškėlė modernaus neoromantizmo atstovų gretose. Gimė ir augo Daugailių valsčiuje, o tiksliau – Juknėnuose. Antanas Miškinis mokėsi Daugpilio realinėje gimnazijoje, vėliau siekė išsilavinimo Zarasų progimnazijoje, Kauno „Aušros“ gimnazijoje. Šis gabus poetas  Vytauto Didžiojo universitete Humanitarinių mokslų fakultete baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas. Rašyti bei kurti, pasinerti į kūrybos centrą poetas pradėjo labai anksti, dar būdamas gimnazijoje. Antanas Miškinis dirbo mokytoju, turėjo daug literatūrinės veiklos, išbandė savo jėgas ir redaktoriaus personoje. Antanas Miškinis prisidėjo, padėdamas rengti Lietuvių nacionalistų partijos programą; jis taip pat priklausė ir tuometinei partizanų apygardai. Šis stiprios charizmos žmogus išgyveno suėmimą bei gyvenimo sąlygas lageriuose. Poetas Antanas Miškinis buvo priimtas į LSSR rašytojų sąjungą, kur įdėjo daug darbo bei atsidavimo. Poeto ir jo brolio Motiejaus Miškinio garbei įkurta jų gyvenimo bei kūrybos kelio naudinga, išraiškinga ir labai vertinga ekspozicija.

Kūryba ir jos bruožai

Poeto Antano Miškinio kūryba susideda iš daugybės patriotizmo, vyrauja nemažai ir jaunatviško entuziazmo detalių. Kūryboje išsakomas ir optimistinis požiūris, aprašoma sovietinė nesuvaidinta realybė, ryškiai matomas ir gamtos vaizdavimas. Antanas Miškinis labai daug vaizdavo gimtinės, kaimo aplinką, parodydamas, kad gimtieji namai – vieta, kur individas gali būti laisvas ir jaustis pilnavertiškai laimingas, nuo nieko nepriklausomas. Antano Miškinio kūryboje gausu neoromantizmo detalių, kurios labai stipriai sieja kūrybą su liaudies poetika, tautosakinėmis vertybėmis. Visada siekiama sieti modernumą su liaudies kūrybos elementais. Antanas Miškinis savo poeziją siejo su liaudies dainos forma, skambesiu. Kūryboje jaučiamas didelis nuoširdumas bei tyrumo jausmas, rodoma kuo natūralesnė žmogaus prigimtis, kuo emocingesnė jausmų įvairovė; herojai trokšta pajusti naujus potyrius bei turėti nuotykių prasmingumą.

Knygų aprašymai

„Psalmės“

Tai Antano Miškinio tremtyje parašytas net iš keturiasdešimties eilėraščių susidedantis eilėraščių ciklas. Jis daugelio vadinamas pačiu prasmingiausiu ir net vertingiausiu tremčių laikotarpio palikimu, turinčiu itin stiprų literatūrinį foną, kurio turinį galima apibūdinti paties Miškinio žodžiais: „Didelė kančia, man rodos, yra lygi džiaugsmui.“, tad galima daryti prielaidą, kad šis rinkinys buvo ypač stiprus, paguodžiantis ir nuraminantis, kai pats poetas už viso šio eilėraščių rinkinio buvo fiziškai gana silpnas, to meto įvykių nualintas ir pavargęs. Šiame rinkinyje pagrindinis vyraujantis objektas yra vertybės, apimančios žmogiškumą ir tikėjimą, kurio žmonėms anuomet labai reikėjo. Tad miškinio „Psalmės“, kartais netgi kiek pavojingai priartėdamos prie biblinių tekstų struktūros, telkė žmones, juos guodė ir buvo savotiškas ramstis žiaurių įvykių fone, stengiantis pasipriešinti vyraujančiai žmonių prievartai ir žiauriam smurtui. Tad kaip ir buvo minėta, Miškinio „Psalmės“ – tarsi stiprybės neįkainojamas simbolis. „Pasaulis be Dievo“ Tai eilėraštis, kuriame pabrėžiama daugelis žmonių blogybių, kuriomis gyvenama ir dėl kurių taip stipriai kenčiama. Lyrinis subjektas teigia, kad žmogus kenčia dėl savo gyvuliškos prigimties, dėl bedieviškumo, dėl savavališkumo, dėl pasidavimo saviems instinktams, dėl silpnumo. Tarsi pats žmogus visa tai suvoktų, bet savaime savo noru atsisakytų Dievo ir jo malonės. Tad lyrinis subjektas eilėraštyje tampa tam tikru tarpininku, kuris akcentuoja visas šias ydas, jis yra tarsi stebėtojas, esantis tarp Dievo ir tarp žmogaus, garsiai pasakojantis visuomenės ydą, kuri įaugusi ir kurią reikia keisti ir net naikinti. Visa tai iš esmės vaizduojama labai dramatiškai ir labai negatyviai, tačiau pasirinktiems aspektams aptarti nėra kitokio būdo, kaip tik dramatiška, skausmo ir kančios kupina gaida. „Rūpintojėlis“ Tai vėlgi į maldos žanrą panašus eilėraštis, perteikiantis kančią ir ypač graudžias emocijas, kurių fone lyrinis subjektas pirmiausiai renkasi pagerbti Dievą. Jį aukština ir kalba apie jo kančią bei jos prasmę. Lyrinis subjektas pabrėžia Dievo didybę, nuo kurios kartais žmonės nusigręžia. Eilėraščio eigoje lyrinis subjektas save ima traktuoti kaip kalinį ir kankinį taip dar labiau pabrėždamas dramos ir skausmo elementą, kurio eigoje vėlgi užsimenama apie Dievą ir jo didybę. Pats eilėraštis, matoma, kad yra kurtas tremtinio, nes tokia elegiška nuotaika ir jausmas būdingas tik jiems. Tarsi lyrinis subjektas gyventų tame skausme ir jį tematytų. Jokios vilties, jokios prošvaistės, tik kančios ir liūdesys, kuris kasdien naikina žmogaus esybę.

„Žaliaduonių gegužė“

Tai Antano Miškinio atsiminimų knyga, pirmą kartą išleista dar 1977 m.. Šioje knygoje gausu įvairiausių pasakojimų apie Miškinio gimtąjį Juknėnų kaimą ir jo apylinkes. Šį Miškinio kūrinį po išleidimo imta vadinti poeto estetinių principų kristalizacija, kurioje atskleidžiama jam taip artimas kaimo gyvenimas, nuotykiai bei patyrimai jame, šviesi senoji kultūra ir apskritai viskas, kas sena, anksčiau pažinta ir galiausiai prarasta besikeičiant šiam pasauliui. Taip pat ši Miškinio knyga spausdinta dar sovietmečiu tapo autentišku ir tiksliausiai perteiktu liudijimu apie XX a. pradž. Aukštaitijos kaimo papročius, ten gyvenusius žmones, talentus, likimus ir apskritai kasdienybę, kuri tarsi įpareigoją skaitytoją susipažinti su tuo, kadangi dokumentikos srityje šią Miškinio knygą iš esmės galima pritaikyti kaip labai tikslų pasakojimą apie tai, kas iš tiesų vyko ir anuomet buvo priimtina bei aktualu, perteikta su subtiliu humoro jausmu. Daug vietos pasakojimuose, ko gero, užima ne kas kita, kaip tik žmonių gyvenimai, per kuriuos ir kristalizuojasi visi tie papročiai, apie kuriuos buvo užsiminta. Tai kaimynų ir artimųjų sugyvenimo istorijos, tėvų ir vaikų santykių subtilybės, vargingi ir laimingi likimai, kurie, žiūrint visumoje, yra ypač spalvingi ir kas be ko, kad vertingi. Tai yra vienas pirmųjų veikalų Lietuvos istorijoje, kuris taip plačiai ir taip tiksliai aprašo savo krašto kasdienybę bei papročius ir jų istoriją, o tai rodo, kad Miškiniui jo kraštas išties rūpėjo, nes ne kiekvienas sugebėtų taip tiksliai ir taip subtiliai perteikti šių aspektų knygoje. Tad net ir pačią knygą kartais galima suvokti ne vien kaip tam tikrą kaimo gyvenimo liudijimą ar tam tikrų papročių užrašymą didaktiniams tikslams. Miškinio kūrinys tarsi daugiafunkcinis ir atlieka pasakojimo veiksmą, kuris gali knygą įprasminti ir kaip kasdien skaitomą savo malonumui, laisvalaikio metu, kūrinį.

Kalbėjimai (Visi kalbėjimai patikrinti redaktoriaus)

Literatūra – istorinės patirties liudijimas.

Literatūra – neabejotinai geriausias ir vis dar pats efektyviausias būdas liudyti savo išgyvenimus ir patirtis. Tad ne išimtis ir tautos istorinė praeitis. Todėl būtent ji aptariama šioje kalboje remiantis įvairiais lietuvių literatūros rašytojais bei jų kūryba, kuri pagrindžia istorinės praeities literatūroje vartojimą bei tai, kuo ši yra svarbi. Taip pat,…


Asmenybės laikysena ribinėse situacijose. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Ribinės situacijos yra išties nemalonios, nes jose žmogus yra priverstas rinktis gana sunkius pasirinkimus, kurie priklauso nuo paties žmogaus jausenos. Tačiau dažnai šie pasirinkimai lemiami gana skirtingų veiksnių, tad žmogaus laikysena ribinėse situacijose gali būti labai unikali. Tad tuo remiantis, šioje kalboje, analizuojant žymiausius lietuvių ir užsienio literatūros kūrinius, atskleidžiama…


Žmogus negali būti laimingas be laisvės. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Kas yra laisvė? Kuo ji tokia svarbi tautai? Tai galima paminėti, kad laisvė, tai ne tik vaikščioti laisvai, kalbėti laisvai, tai rašyti, galvoti, gyventi laisvai ir taip kaip nori, be jokių varžymų. Dėl laisvės turime kovoti visi. Literatūroje laisvės svarba perteikiama Maironio eilėraštyje :Mano gimtinė“. Vien iš pavadinimo galima spręsti…

Kodėl verta pirkti iš Potemes.lt?
  • Kalbėjimų rašyme turime 8-ių metų patirtį.
  • Visiems kalbėjimams yra paruošti išplėstiniai planai, skaidrės, galimi egzaminavimo klausimai bei informaciniai šaltiniai.
  • Visi kalbėjimai yra pakartotinai patikrinami profesionalaus redaktoriaus!
Ką turi pasakyti mūsų klientai?