Jūsų patogumui paruošėm supaprastintą paiešką. Įrašykite raktinį žodį ir raskite sau tinkantį kalbėjimą, pastraipą, rašytoją. Sąrašas atsiras suvedus nors vieną raktažodį:

Kalbėjimo potemės 2019

Rašome pavyzdinius kalbėjimus jau 9-us metus, todėl galite pasikliauti mumis! 🙂 Pasirinkite Jūs dominančią potemę ir atsisiųskite lietuvių kalbos kalbėjimą per 5 minutes! Jei kalbėjimas Jūsų mokyklai jau užimtas, parašykite mums el. paštu Potemes.lt@gmail.com, suderinsime terminą naujo kalbėjimo parašymui 🙂

Bernardas Brazdžionis (biografija, kūrybos bruožai, konspektas, kalbėjimai, pastraipos)

autorio nuotrauka
Biografija

Lietuvių prozininkas Bernardas Brazdžionis gimė 1907 m. Stebeikių kaime, Pumpėnų valsčiuje, Biržų-Pasvalio rajone. Nuo pat mažų dienų, t.y. nuo 1908 m. rašytojas su tėvais gyveno JAV, tačiau 1914 m. grįžo į gimtinę. Tuo metu prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Brazdžionio tėvas buvo mobilizuotas į Rusijos imperijos kariuomenę, o Bernardas Brazdžionis su mama apsigyveno Pasvalio valsčiuje, Žadeikių dvare. Pirmuosius mokslus rašytojas ėjo Pasvalyje, Žadeikiuose. 1929 m. jis baigė Biržų gimnaziją. Baigęs gimnaziją Brazdžionis įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą, kur humanitarinių mokslų fakultete mokėsi lietuvių kalbos ir literatūros. Būdamas studentas Bernardas Brazdžionis aktyviai įsitraukė į ten vykstančią veiklą, dalyvavo akademiniuose būreliuose, buvo ateitininkų „Šatrijos“ draugijos narys, dalyvavo humanitarų draugijos literatūros sekcijoje, kuriai nuo 1931 m. vadovavo pats. Tais metais Brazdžionis išleido eilėraščių rinkinį pavadinimu „Amžinas žydas“. Baigęs studijas Brazdžionis mokytojavo, o nuo 1937 m. dirbo „Sakalo“ knygų leidykloje. 1940 m. tapo Maironio literatūros muziejaus direktoriumi. Brazdžionis aktyviai redagavo leidinius, skyrė jiems daug laiko, tad nuo 1933 m. redagavo laikraštį „Lietuvos studentas“, „Ateities spinduliai“, „Pradalgės“, „Dienovidis“. 1942 m. taip pat redagavo almanachą „Literatūros metraštis“. 1944 m. Bernardas Brazdžionis išvyko į Vakarus. 1947 m. redagavo Lietuvių rašytojų draugijos metraštį „Tremties metai“. 1949 m. rašytojas grįžo į JAV, gyveno Bostone. Čia jis dirbo „Lietuvių enciklopedijos“ redaktoriumi visuotinės literatūros skyriuje. Iki 1950 m. taip pat redagavo vaikų laikraštį „Eglutė“. 1955 m. Brazdžionis persikėlė gyventi į Los Andželą, kur iki 1972 m. dirbo žurnalo „Lietuvių dienos“ redaktoriumi. Eidamas 96 metus. 2002 m. Brazdžionis mirė Los Andžele. Jo palaikai pervežti ir palaidoti Petrašiūnų kapinėse. Po mirties, 1993 m. jam buvo įteiktas Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-ojo laipsnio ordinas, 1998 m. –Gedimino 1-ojo laipsinio ordinas.

Kūryba ir jos bruožai

Kaip poetas, Brazdžionis, atsiskleidė 1924 m. išspausdinęs pirmąjį eilėraštį jaunimui skirtame laikraštyje „Pavasaris“. Nuo tada prasidėjo jo, kaip poeto bei rašytojo kelias. Dar būdamas visai jaunas, Brazdžionis susipažino su Europos literatūrinėmis srovėmis ir daug išminties sėmėsi iš Vinco Mykolaičio – Putino. Tad kalbant apie Brazdžionio poezijos bruožus, joje pastebimas gaivališkumas, kontrastiškumas ir net dramatiški konfliktai, kūrybai suteikiantys gyvumo. Jo kūryba įvairiapusiška – matomi bruožai nuo romantiškumo iki realizmo, nuo lyriškumo iki visiško grotesko, nuo švelnumo iki rūstumo. Brazdžionio kūrybos bruožai kartais pasirodo kiek archajiški, tačiau šis archajiškumas netrukdo atsiskleisti poezijos modernumui ir aktualumui, originalumui ir individualumui. Jo poezijoje išryškėja trys labiausiai vertinami aspektai – visuomeniniai motyvai, asmeniniai ir gamtos motyvai. Bet kokiu atveju, pastebima ir tai, kad Brazdžionio kūryba yra paremta lietuviškomis tradicijomis ir motyvais, o įkvėpimo ieškojimas liturginėje literatūroje suformavo Brazdžionio kūrybos išskirtinį braižą, poetinę dvasią bei formą.

Knygų aprašymai

„Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį“

Tai 1929 m. parašytas eilėraštis, kuris akivaizdu, jog yra apie nuodėmes ir atgailą. Kitaip tariant – apie Dievą ir tikėjimą. Eilėraštyje, kuriame gausu žargonų ir piktžodžiavimų, lyrinis subjektas yra mūrininkas, kurio neįleidžia į bažnyčią. Tad mūrininkas asmeniškai savo kalbomis kreipiasi į aukščiausiąjį ir tokia forma jam pasakoja savo bėdas itin primityviu leksikonu, kuris kartais gali atrodyti kiek sarkastiškas ir pabrėžiantis socialinio statuso reikšmę, kurios mūrininkas šiuo atveju neturi. Pavyzdžiui, pirmajame posme, kreipiantis į Dievą, lyrinis subjektas kalba apie Jėzaus miegojimą pirmą naktį „pas asilą ir pas jautį“, o vėliau guodžiasi, kad šio neįleido į bažnyčią, nes neva jis „smirda šunimi“ ir neturi ko pasakyti. Tad mūrininkas tiesiogiai aukščiausioms jėgoms piktinasi apie tokius kunigų pasirinkimus ir savotišką neteisybę. Jis viso eilėraščio metu pasakodamas šią istoriją tuo pačiu ir atgailauja bei pasiteisina už savo nedorybes: „– Kiaulė tas mūrininkas, – kalbėjo / kartą kunigas piktas: – / į Dievo namus pasigėręs / nesisarmatina lįsti. / Ir kaip aš negersiu, kad liūdna, / ir nebūsiu nudriskęs, kad neapvelka niekas, / kad per mėnesį dirbto pinigo / už poros dienų nebelieka?“. Tokiu atveju lyrinio subjekto išties darosi gaila, nes akivaizdu, kad prieiti prie Dievo gali kiekvienas ir kiekvienas kad ir kaip begyventų, yra paprastas žmogus, kuriam turi būti suteikta prieiga prie tikėjimo. Tad lyrinis subjektas suvokdamas savo niekingumą kitų ir netgi savo paties atžvilgiu kūrinio pabaigoje ima garsiai mąstyti, ar išvis jis yra ko nors vertas šiame gyvenime. Jis mąsto ar yra vertas net pakelti akis į dangų. Tuomet ima save dar labiau peikti, vadina alkoholiku, ciniku ir net latru. Jam šie žodžiai nėra svetimi, nes jie kaip tik dar labiau nužemina prieš Dievą vargšą mūrininką, kuris ir taip yra pasmerktas ir taip dar nori nusižeminti Dievui. Tačiau jam nė motais, nes kaip kad ir jis pats kūrinyje, paskutiniame posme sako: „O jeigu aš ir šią naktį pas paleistuvę / gulėsiu beprotis namo nesugrįžęs, / kas apspjaudytą, kruviną ir pervertą, / kas nuims tavo Kūną nuo Kryžiaus?..“. Tad taip ir išryškėja mūrininko atsidavimas Dievui, kad ir koks niekingas pats būtų mūrininkas savo gyvenimu.

Kalbėjimai (Visi kalbėjimai patikrinti redaktoriaus)

Lietuvių visuomenės ir literatūros santykis kelyje į nepriklausomybę. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Lietuvių tauta – nuo seno didi ir garbinga. Tačiau pastarųjų amžių negandos tautą silpnino ir veikė neigiama linkme. Tad atėjus laikui pagaliau kažką keisti, žmonių gyvenime daug ėmė reikšti literatūra, kurios vaidmuo visuomeniniame gyvenime buvo ypač svarbus. Tad apie tą vaidmenį kalboje ir šnekama, remiantis klasikinių poetų kūriniais. Taip pat,…

Kodėl verta pirkti iš Potemes.lt?
  • Kalbėjimų rašyme turime 9-ių metų patirtį.
  • Visiems kalbėjimams yra paruošti išplėstiniai planai, skaidrės, galimi egzaminavimo klausimai bei informaciniai šaltiniai.
  • Visi kalbėjimai yra pakartotinai patikrinami profesionalaus redaktoriaus!
Ką turi pasakyti mūsų klientai?