Česlovo Milošo kūryba dienos šviesą išvydo dar tada, kai Milošas studijavo universitete, o pirmąjį poezijos rinkinį, pavadinimu „Poema apie sustingusį laiką“ 1933 m. išleido gavęs stipendiją. Tokių rinkinių jis išleidęs yra kelioka. Taip pat jis yra parašęs ir traktatų, kurie buvo vertinami ypač palankiai. Nepaisant šių faktų, Česlovo Milošo kūryboje regimas ir netgi jaučiamas poetinis nerimas. Savo kūriniuose Milošas dažniausiai gilinosi į tam tikras būties ir apskritai moralines prieštaras bei problemas. Milošui svarbus intelektas ir erudicija, todėl šių aspektų analizei jis skiria ypač daug laiko. Milošo eilėraščiai saviti, kiek sudėtingi, tačiau įmanomi suprasti. Jie persismelkę proziškumo, analizės ir apmąstymo niuansų, dėl ko iš esmės taip pat Milošo eilėraščius galima vadinti ir žaviais. Milošas pagal savo kūrybą ir jos niuansus taip pat yra vertinamas kaip tam tikras antiformalistas bei moralistas, kuriam ypač svarbios pagrindinės žmogaus gyvenimo tiesos, tradicijos, žodis ir jo likimas. Kitaip tariant, Česlovas Milošas daug niuansų į vieną sujungiantis rašytojas, stengiantis išlaikyti klasiškumą. Kalbant apie erudiciją ir kt. aspektus, Milošui svarbus turinio gilumas. Be jo Milošo kūryba, ko gero, netektų prasmės, kuri per įtaigius žodžius tarsi žadina žmogiškumą, kuris yra glaudžiai susijęs su užuojauta, gailumu, gailesčiu ir visais kitais ypač susijusiais veiksniais, perskaičius Milošo kūrybą, galinčiais paveikti žmogų mąstyti ir suprasti tam tikrus gyvenimo reiškinius, apie kuriuos galbūt jis dar niekad nėra ir nebuvo pagalvojęs arba galvojo, bet nepakankamai.