Florencijos poetas Dantė Aligjeris gimė 1265 m. aristokratų šeimoje. Įdomus faktas tas, kad Dantės tikrasis vardas yra Durantė, tačiau jis vardą susitrumpino ir jį pavertė savo literatūriniu slapyvardžiu. Kai Dantei buvo šešeri, mirė jo motina, o būnant dvylikos – neteko ir tėvo. Jį augino pamotė. 1277 m., Dantei dar būnant dvilkamečiu, jis tapo vedybų sutarties auka ir buvo pažadėtas Messer Maneto Donati dukrai Gemmai. Ši sutartis notarų pagalba įsigaliojo ir Dantė su Gemma susilaukė keleto vaikų. Rašytojas vyraujant politinėms kovoms Italijoje dėl krašto suvienijimo, būdamas labai aktyvus ir apsišvietęs visuomenės veikėjas į visa tai įsitraukė. Tapo vienos iš tuomet besivaržiusių partijų – Gvelfų šalininku. Gvelfai valdžią paėmė į savo rankas, tačiau kaip ir dažnas atvejis tais laikais, iš savo noro pasiekti kažką, patys susiskaldė į dvi gentis – baltuosius ir juoduosius. Juodieji laimėjo, o baltieji buvo ištremti. Tarp baltųjų buvo ir pats Dantė. Jam Florencijos valdžia įvairiais žeminančiais būdais siūlė grįžti, tačiau jis nesutiko ir būdamas temtyje parašė keletą kūrinių, kaip filosofinį veikalą „Puota“, politinį veikalą „Apie monarchiją“ bei filologinį veikalą pavadinimu „Apie tautinę kalbą“. Pirmuoju Dantės kūriniu vis vien laikoma 1294 m. išleista eilėraščių knyga „Naujasis gyvenimas“. Dantė mirė 1321 m. Ravenos mieste, šiaurės Italijoje.