Jūsų patogumui paruošėm supaprastintą paiešką. Įrašykite raktinį žodį ir raskite sau tinkantį kalbėjimą, pastraipą, rašytoją. Sąrašas atsiras suvedus nors vieną raktažodį:

Kalbėjimo potemės 2019
Rašome pavyzdinius kalbėjimus jau 9-us metus, todėl galite pasikliauti mumis! :) Pasirinkite Jūs dominančią potemę ir atsisiųskite lietuvių kalbos kalbėjimą per 5 minutes! Jei kalbėjimas Jūsų mokyklai jau užimtas, parašykite mums el. paštu Potemes.lt@gmail.com, suderinsime terminą naujo kalbėjimo parašymui :)

Džordžas Orvelas (biografija, kūrybos bruožai, konspektas, kalbėjimai, pastraipos)

autorio nuotrauka
Biografija

Anglų rašytojo bei žurnalisto Džordžo Orvelo tikrasis vardas yra Erikas Artūras Bleras. Jis gimė 1905 m. Motiharije vietovėje, Bengalijos regione. Būdamas penkerių, rašytojas pradėjo mokytis anglikonų mokykloje, o po dviejų metų buvo perkeltas į prestižišką Šv. Kipro mokyklą. Tolimesnius mokslus ėjo Velingtono bei Itono koledžuose. 1921 m. Džordžas Orvelas baigęs studijas dėl finansinio nepritekliaus įstojo į Indijos imperinę policiją, esančią Birmoje, dabartiniame Mianmare. 1928 m. po atsistatydinimo grįžo į Angliją. Vėliau jam teko pabūti ir Prancūzijoje. Rašytojas gyveno itin skurdžiai, kartais visiškai neturėdavo kur nakvoti. Pabandęs susitvarkyti gyvenimą, Orvelas įsidarbino mokytoju, tačiau darbą dėl ligos metė labai greitai. Jis taip pat dirbo pardavėju naudotų knygų knygyne. Būtent savo slapyvardžiu Orvelas pirmą kartą pasinaudojo 1933 m., parašęs kūrinį „New Adelphi“. Slapyvardžio kilmė susijusi su tradicijomis ir gamta (vardas Džordžas yra Angliją globojančio šventojo, o Orvelas yra upė, kurią rašytojas labai mėgo). Ispanijos pilietinio karo metu Orvelas įsimaišė į savanorius Respublikonų gretose bei kovojo prieš F. Franko nacionalistus. 1937 m. rašytoją savanoriaujant ištiko nelaimė – jis buvo pašautas į kaklą. Vėliau šią patirtį Džordžas Orvelas aprašė knygoje „Sužalotas fašistų snaiperio“. Tais pačiais metais jis su žmona pasitraukė iš Ispanijos, norėdamas išvengti nemalonumų bei gresiančio arešto. Džordžo Orvelo veikla neapsiribojo tik tuo. Antrojo pasaulinio karo metu jis priklausė Namų sargybos grupei. Atėjus 1941 m. Orvelas įsidarbino BBC radijuje ir tapo propagandinių laidų vedėju. 1944 m. vedamas savo pažiūrų Orvelas baigė rašyti anti-stalinistinę ir pasaulyje tapusią labai populiaria novelę „Gyvulių ūkis“. Būtent tai jam atvėrė kelią tapti savaitračio „The Observer“ korespondentu. 1949 m. Džordžas Orvelas išspausdino kitą ypač didelio populiarumo sulaukusį kūrinį „1984“, kurį rašytojas parašė būdamas Škotijoje, Juros saloje. Džordžas Orvelas buvo vedęs du kartus, pirmą kartą 1936 m., o antrąjį kartą – 1949 m. Vos po metų, būdamas tik keturiasdešimt šešerių, Londone mirė nuo tuberkuliozės, kurią gydėsi pastaruosius tris metus prieš mirtį.

Kūryba ir jos bruožai

Džordžo Orvelo kūrybos sąraše galima rasti ir autobiografijų, ir romanų, ir esė. Kiekvienas iš šių kūrinių yra ypatingas dėl savo koncepcijos ir siužeto. Daugiausiai Orvelas pasakoja savo gyvenimo detales arba jas sukurpia taip, tarsi tai išgyventų lyrinis subjektas, ne jis. Turima omenyje, kad kūryboje Orvelas labai atskleidžia save ir savo išgyvenimus. Pavyzdžiui, savo autobiografinėje knygoje „Dienos Paryžiuje ir Londone“, rašytojas aprašo vienas vargingiausių ir sunkiausių savo ir jo bendrakeleivių dienų būnant Paryžiuje ir Londone. Na, o knygoje „Katalonijai pagerbti“, Orvelas aprašo patirtis Ispanijos pilietiniame kare. Kituose Orvelo kūriniuose daugiausiai pabrėžiamos pamatinės vertybės, niekinamos negerovės. Pavyzdžiui, geriausiai žinomuose jo kūriniuose, kaip „Gyvulių ūkis“ ar „1984“ ypač smerkiamas Orvelo nemėgstamas imperializmas, totalitarizmas ir stalinizmas, siekis atimti ir netgi visiškai sunaikinti žmogaus prigimtinę laisvę, bandyti pakeisti žmogaus gyvenimą kardinaliai, atimant iš jo pamatines vertybes ir savarankišką mąstymą. Orvelo knygose taip pat galima rasti begales citatų ar terminų, kurie vėliau tapo vartojamais plačiojoje visuomenėje aforizmais.

Kūrinių aprašymai

„1984“

1949 m. išleista satyrinė, viena populiariausių šių laikų Džordžo Orvelo novelė. Kūrinio veiksmas vyksta totalitarinės supervalstybės Okeanijos mieste, esančiame Londone. Šią Okeanijos supervalstybę jungia tokias šalis, kaip Amerika, Airija, Didžioji Britanija, Naujoji Zelandija, Australija, Papua Naujoji Gvinėja bei pietinė Afrikos dalis. Pagrindinis šio kūrinio veikėjas yra Vinstonas Smitas. Jis dirba Teisybės ministerijoje, be kurios kūrinyje matomos ir Meilės bei Teisingumo ministerijos. Smito darbas vyksta būtent Registrų skyriuje, kur jis įpareigotas perrašinėti praeitį ir jos faktus taip, kad viskas atitiktų Partijos ir Didžiojo Brolio reikalavimus. Visą gyvenimą tiek Vinstonas Smitas, tiek Okeanijos gyventojai privalo paklusti Partijos bei Didžiojo Brolio reikalavimams, jų mintys sekamos, fiksuojamos ir jeigu jų gyvenimuose nutinka kažkas netikėto, kas pradėtų keisti jų mintis priešinga nei numatyta linkme, Okeanijos gyventojai yra sekami ir nubaudžiami. Tad prasidėjus kūrinio atomazgai, Vinstonas Smitas pradeda įsimylėti ir gyvenime įžvelgti perspektyvas, ima jaustis kitaip nei priimta. Jis suvokia kuriamos iliuzijos reikšmę ir bando jai atsispirti mąstydamas tai, ką nori mąstyti. Žinoma, jis vis dar slapstosi nuo minčių policijos, tačiau pamažu kuria pasipriešinimo planus. Maištingai siekdamas tiesos ir užtarnautos laisvės, Vinstonas Smitas palaipsniui pradeda megzti romaną su kolege Džuljeta, kuri Vinstonui Smitui iš pradžių pasirodė šalta ir bejausmė, Partijos paveikta moteris. Bėgant laikui jis nuomonę pakeitė, ypač kai gavo jos siunčiamus ženklus jam. Džuljetai ir Vinstonui užmezgus romaną ir susitikinėjant paslapčiomis, juos pagauna minčių policija ir įkalina Meilės ministerijoje. Iš pirmo žvilgsnio tai neatrodo baisi vieta, tačiau iš aplinkinių pasakojimų ir sukuriamos aplinkos įspūdžio, paaiškėja, kad šioje vietoje yra žiauriai kankinami bei nužudomi rėžimo priešininkai. Džuljeta ir Vinstonas yra ilgai kankinami, bandomi atplėšti vienas nuo kito ir galiausiai žiauriais kankinimais pavyksta juos perauklėti į klusnius Partijos bei Didžiojo Brolio sąjungininkus, rėžimui plaklūstančius, savo minčių bei savivokos nebeturinčius individus, kuriems lemta gyventi nuobodų, monotonišką, neteisybės kupiną gyvenimą Okeanijoje, paklūstant Didžiajam Broliui ir Partijai.

„Gyvulių ūkis“

1945 m. britų rašytojo Džordžo Orvelo išleista knyga pavadinimu „Gyvulių ūkis“ gali būti traktuojama, kaip viena žinomiausių Orvelo knygų, po garsiosiojo jo romano „1984“. Bet kokiu atveju, jei tai ne geriausias, tai vienas iš geriausių ir svarbiausių ano laikmečio grožinės politinės satyros kūrinių. „Gyvulių ūkis“ yra unikalus tuo, kad pasakojimui yra pasirinkta gana neįprasta gyvulinės pasakėčios tradicija, kurioje jungiamas ir derinamas satyrinis politinis įtūžis su mitinio ir itin gyvybingo bei unikalaus kūrinio amžinumu. Pasakojamoje istorijoje išryškėja socialinės revoliucijos veiksniai, vyrave tuo metu ir galiausiai virtę diktatūra, kurią apgaubia išdavystės. Pats kūrinys, konkrečiau, apie tai, kaip vieno vargano Anglijos ūkininko ūkyje augę ir buvę gyvuliai susimoko ir sukyla prieš savo šeimininką. Kai galiausiai sukilimas pavyksta, gyvuliai išmeta ūkininką iš ūkio ir pradeda kurti bei puoselėti savarankišką gyvenimą. Šiame kūrinyje iš esmės sovietinė politika ir jos sistema kitokiu rakursu nei įprasta. Džordžas Orvelas kūrinyje akivaizdžiai aparašo klestinčią korupciją ir pasibaisėtiną dviveidiškumą, kuris bet kokiu atveju nežada nieko gero ir netgi tikriausiai veda į visišką pražūtį. Būtent šioje knygoje išsakomos idėjos yra labai ikoniškos. Kai kurios netgi tapo tam tikrais vakarų visuomenės simboliais. Pavyzdžiui, posakis „visos kiaulės lygios, tačiau kai kurios lygesnės“ yra vienas iš tų posakių, kurie buvo įsimintiniausi. Jis tapo Vakarų komunistinės visuomenės simboliu. Orvelas savo įtaigia rašyba ir idėjomis detaliai aprašė totalitarinėje visuomenėje gyvenančio žmogaus buitį ir kasdienę veiklą. Jis įžvelgė visus negatyviausius aspektus tuometinio žmogaus gyvenime ir nevengė jo aprašyti gana satyriškai ir pašaipiai. Orvelas pabrėžia skurdą, nepriteklių, kurį įprasmina šlykštus gaunamas maistas, jaučiamas prakaito dvokas nuo žmonių, nepriteklius pačių reikalingiausių žmogaus gyvenime daiktų ir valdžia šiuo atveju visuomenei nei kiek nepadeda, nes ji daugiau žada ir šneka, nei iš tikro duoda ir veikia veiksmais. Valdžia tarsi specialiai bando daryti taip, kad visuomenei vis ko nors trūktų ir kad ji visuomet būtų kažkuo nepatenkinta. Valdžios atžvilgiu materialinis pasitenkinimas ir visiškai puikios gyvenimo sąlygos gali sukelti maištą, karus ir kitas blogybes, kai tuo tarpu nepriteklius leidžia susikoncentruoti į visiškai kitus dalykus. Galima sakyti, kad Orvelas orientuojasi į valdžios abejingumą ir siaurą mąstymą bei neįtikėtinai didelius apribojimus ir klastą, kurios identiškų fragmentų matoma ir kitame kūrinyje „1984“, kur perrašinėjama žmonių istorija ir žmonės yra valdomi kaip lėlės, kasdien mulkinami ir engiami savais, valdžiai suprantamais būdais.

Kalbėjimai (Visi kalbėjimai patikrinti redaktoriaus)

G. Orvelo „Gyvulių ūkis“ – politinė alegorija.

Alegorija dažniausiai žodynuose yra apibūdinama kaip tam tikra literatūrinė raiškos priemonė, kuri išreiškia atitinkamas idėjas atitinkamais simboliniais įvaizdžiais arba dar kitaip – tropų rūšimi, kuri siejama su netiesioginės reikšmės pasakojimu. Vienas tokių su alegorijomis, ypač politinėmis, susijusių kūrinių yra žymaus XX a. anglų rašytojo Džordžo Orvelo garsusis visame pasaulyje žinomas…


Satyriškas pasaulio vaizdavimas Dž. Orvelo romane „Gyvulių ūkis“.

Satyra dažniausiai vadinami tokie kūriniai, kurie išreiškia pasipiktinimą negatyviais ir apskritai nepriimtinais visuomenei reiškiniais, kurie savotiškai ir pašiepia, ir leidžia piktintis tam tikrais dalykais. Šiuo atveju būtent toks kūrinys yra Džordžo Orvelo garsioji anti-sovietinė novelė, pavadinimu “Gyvulių ūkis”. Tad kaip čia satyriškai vaizduojamas pasaulis, remiamasi svarbiausiais kūrinio siužetais ir detalėmis.…


Dž. Orvelo romano „Gyvulių ūkis“ aktualumas.

Tikriausiai nėra nei vieno, kuris nežinotų žinomo rašytojo Džordžo Orvelo ir svarbiausių jo kūrinių, kaip kad šiuo atveju – “Gyvulių ūkio”. Šis kūrinys – politinė satyra, kurios aktualumas yra neišmatuojamas. Na, o kodėl šis kūrinys išlieka toks aktualus, argumentuotai aptariama šioje kalboje. Taip pat, norime visus pradžiuginti, nes nuo šių…


Dž. Orvelo „Gyvulių ūkio“ satyrinis alegoriškumas.

Literatūros klasikos kūriniai – viena galingiausių priemonių, padedančių keisti pasaulį. Taip yra todėl, nes skaitydamas literatūros klasiką, žmogus ne tik maloniai praleidžia laiką, bet ir ugdo savo asmenybę – lavina kritinį mąstymą, intelektą, plečia kultūrinį akiratį, įgyja naujų žinių ir pakartoja jau turėtas žinias. Tai reiškia, kad literatūros klasikai stengiasi…


Politinė alegorija ir satyriškas santykis su tikrove. – 2018m. kalbėjimo potemė – 10 klasės (PUPP)

Politinių alegorijų literatūroje galima rasti jau nuo labai senų laikų. Tačiau kalbant apie politines alegorijas, pirmiausia norėtųsi išsiaiškinti, kas visgi tai yra. Alegorija anot žodyno – tai literatūrinė raiškos priemonė, kuri išreiškia tam tikras idėjas naudojantis simboliniu įvaizdžiu. Tad politine alegorija galima vadinti politines idėjas išreiškiančiu kūriniu. Neretai pastebima, kad…

Kodėl verta pirkti iš Potemes.lt?
  • Kalbėjimų rašyme turime 9-ių metų patirtį.
  • Visiems kalbėjimams yra paruošti išplėstiniai planai, skaidrės, galimi egzaminavimo klausimai bei informaciniai šaltiniai.
  • Visi kalbėjimai yra pakartotinai patikrinami profesionalaus redaktoriaus!
Ką turi pasakyti mūsų klientai?