Jūsų patogumui paruošėm supaprastintą paiešką. Įrašykite raktinį žodį ir raskite sau tinkantį kalbėjimą, pastraipą, rašytoją. Sąrašas atsiras suvedus nors vieną raktažodį:

Kalbėjimo potemės 2019

Rašome pavyzdinius kalbėjimus jau 9-us metus, todėl galite pasikliauti mumis! 🙂 Pasirinkite Jūs dominančią potemę ir atsisiųskite lietuvių kalbos kalbėjimą per 5 minutes! Jei kalbėjimas Jūsų mokyklai jau užimtas, parašykite mums el. paštu Potemes.lt@gmail.com, suderinsime terminą naujo kalbėjimo parašymui 🙂

Gintaras Beresnevičius (biografija, kūrybos bruožai, konspektas, kalbėjimai, pastraipos)

autorio nuotrauka
Biografija

Lietuvių prozininkas, publicistas bei eseistas Gintaras Beresnevičius gimė 1961 m. vasarą, Kaune. 1984 m. Beresnevičius baigė Vilniaus universitetą, kur studijavo istorijos mokslus. Nuo 1986 m. iki 1989 m. jis Kauno politechnikos institute Filosofijos katedroje dirbo asistentu. Nuo 1990 m. iki 1999 m. Beresnevičius dirbo ir Kauno Vytauto Didžiojo universitete dėstytoju. 1993 m. Gintaras Beresnevičius apgynė disertaciją „Pomirtinio gyvenimo samprata senovės lietuvių pasaulėžiūroje“ humanitarinių mokslų srityje. Nuo tų pačių metų Beresnevičius stažavosi ir Vokietijoje, o 1995 m. jis tapo Vilniaus universiteto religinių tyrimų ir studijų centro docentu. Jo veikla buvo itin aktyvi, tad skaitė paskaitas ir Vilniaus dailės bei Lietuvos muzikos akademijose. Dėstė tokius dalykus, kaip religijotyros įvadas, religijų istorija, lietuvių religija ir mitologija. Nuo 1990 m. Gintaras Beresnevičius dirbo kultūros, filosofijos ir meno institute, Baltų kultūros skyriuje, kur nuo 2004 m. pakilo pareigose ir tapo vyriausiu šio skyriaus darbuotoju. Jis taip pat buvo religijotyrininkų draugijos pirmininkas, bendradarbiavo ir su žurnalo „Darbai ir dienos“ redakcija, dirbo redaktoriumi „Šiaurės Atėnų“ religijos skyriuje. Per visą savo gyvemimą Gintaras Beresnevičius išleido apie 17 knygų, tarp kurių buvo ir mokslinių veikalų. Kaip rašytojas, Beresnevičius 1997 m. buvo apdovanotas žurnalo „Nemunas“ novelistikos premija. Tais pačiais metais gavo ir „Literatūros ir meno“ publicistikos premiją. 2000 m. jis gavo Druskininkų poetinio rudens premiją už debiutą poezijos srityje. 2000 m. gavo Kultūros ministerijos premiją už eseistikos darbus, o 2001 m. – Lietuvos Prezidentūros premiją už esė Lietuvos istorijos temomis „Ant laiko ašmenų“. Rašytojas mirė 2006 m., būdamas vos 45 metų. Ekspertai konstatavo, jog tai natūrali mirtis. Beresnevičius buvo palaidotas Romainių kapinėse, Kaune.

Kūryba ir jos bruožai

Gintaras Beresnevičius įvardijamas kaip kupinas ironijos bei saviironijos ypač talentingas literatas. Kūryboje, anot šaltinių, Beresnevičius labai dažnai demonstravo antropologinę pašaipą su pertekliumi. Jis išjuokė didžiausias žmogaus ydas bei silpnybes. Jo kūryba traktuojama kaip ypač įvairiapusiška, daugiapakopė, žaisminga ir kartais kiek suimprovizuota. Gintaras Beresnevičius neabejotinai yra vienas įdomiausių šių laikų, t.y. jaunosios kartos rašytojų, mūsų laikų lietuviško žodžio stilistų, nenusižengiančių savo ego ir rašančių taip, kaip atrodo geriausia.

Kūrinių aprašymai

„Trumpas lietuvių ir prūsų religijos žodynas“

Tai 2001 m. išleistas etnologo Gintaro Beresnevičiaus veikalas, kuriame daugiausiai yra aptariamos lietuvių ir prūsų mitologinės būtybės ir jų atitinkamos kategorijos, pagal kurias galima jas skirstyti ir taip suvokti visą šių būtybių klasifikaciją bei reikšmę. Daugiau nei du šimte puslapių Beresnevičius plėtoja žodyną ir savo įžvalgas apie baltų religiją, pagoniškuosius papročius, jų reikšmę net ir šiandienos pasaulyje, kuriame mes vis dar aktyviai domimės šiais aspektais. Tiesa, Beresnevičius veikale nesinaudoja vien tik savo išmone. Stengdamasis kuo originaliau ir kuo tiksliau perteikti veikalo prasmę, remiasi gausiais šaltiniais bei originaliais religijų tyrimais, mokslininkų pastebėjimais ir kitais svarbiais duomenimis. Netgi plačiame Beresnevičiaus parašytame įvade šiame veikale pateikiami ir apžvelgiami šiandieniniai lietuvių ir prūsų religijų tyrimo rezultatai. Iškart po jų Beresnevičius ima plėtoti savo surinktą žodyną, kuriame yra begalė lietuviams ir prūsams mitologiniu atžvilgiu svarbių sąvokų, kurių aiškinimai ypač platūs, tačiau nesudėtingi ir galintys būti naudingi netgi pradedantiems domėtis religijotyra, mokslininkams ir kitiems su šia sfera susijusiems asmenims, kuriems gali būti reikalinga tokia informacija. Pavyzdžiui, šalia sąvokų aiškinimo Beresnevičius nevengia trumpai aprašyti ar aptarti ir vyraujančių populiarių mitų, susijusių su aiškinama sąvoka. Tai tarsi puikus aiškinamasis žodynas, kuriame pateikta ne tik abstrakti žodžio reikšmė, tačiau ir apskritai visa jo esmė ir net paskirtis, kartais leidžianti suvokti ir tai, kokiame kontekste žodžiai turėtų būti vartojami, o kuriame – ne.

„Lietuvių religija ir mitologija“

2004 m. išleistas Beresnevičiaus veikalas. Šis veikalas arba kitaip, vadinama sisteminė studija yra skirta ne tik senajai lietuvių mitologijai ar religijai aprašyti ištyrinėjus. Ši studija labai svarbi ir lietuvių pasaulio modelio atskleidimo atžvilgiu. Tad Beresnevičius veikale remiasi daug šaltinių, unikalia tautosakine medžiaga ir kt., iš kurios knygoje matomi penki svarbūs skyriai. Pirmajame Beresnevičius aptaria lietuvių religijos rašytinius šaltinius, antrajame jis aptaria bendrąją jų charakteristiką, trečiajame – dievybių sampratą. Na, o ketvirtajame ir penktajame rašytojas atskleidžia dievų ir kosmoso sąryšį bei sielos prasmę ir pomirtinio gyvenimo gaires. Kūrinys išties informatyvus beveik kiekvienam tuo, kad medžiaga Beresnevičiaus veikale nėra tiesiog susisteminta. Ji daugiausiai, kaip kad ir mėgsta Beresnevičius, perteikiama per filosofinę prizmę, kuri knygoje iš esmės atskleidžia daug daugiau nei tikėtasi. Beresnevičiui kūrinyje pats svarbiausias objektas vis vien išlieka lietuvių religinės sampratos raida ir iš jos išsivystančios svarbios šakos, kurios gali paaiškinti viso to ištakas, tad veikale „Lietuvių religija ir mitologija“ žvelgiama į pagoniškuosius laikus, tradicijas, tikėjimo gaires ir kitus aspektus, kurie atskleidžia dar nematytą ir galbūt ne iki galo išnagrinėtą baltų kultūros gyvenimo pasaulį ir apskritai lietuvių religijos bei mitologijos prasmę ir reikšmę.

„Dainavimas atsistojus“

Tai Gintaro Beresnevičiaus tekstas, išspausdintas leidinyje „Šiaurės Atėnai“, 2011 m. sausio 17 d. Tai trumpas tekstas – straipsnis, kuriame pagrindinis Beresnevičiaus objektas yra liaudies dainos. Tekste Beresnevičius pirmiausia pradeda nuo tam tikro įvado, kuriame aprašoma, kaip dainuoja lietuviai, ką jie mato, išryškinama saulė. Vėliau pradedama kalbėti apie dainas ir žmones. Beresnevičius Lietuvą vadina dainų tauta. Kalba apie tai, kiek daug lietuviai dainuoja ir kaip įvairiai jie tai daro. Tuomet prieinama prie kalbos, kas vyksta su žmogumi kai šis dainuoja ir apie tai kalbant Beresnevičius netikėtai įlenda į asmeniškumus, kalba apie individualius atlikėjus ir jų grupes, tačiau greitai ima teisintis, jog jis šiame tekste ne apie tai. Taip prieinama prie liaudies dainų, kurios per amžių amžius buvo didžiausias žmonių turtas bei kurias dainuodavo tiek moterys, tiek vyrai, tiek vaikai. Net jei dainos buvo lyriškos, niekas, ypač vyrai, nesibodėjo jų dainuoti, nes tai tautinio identiteto dalis. Tad Beresnevičius tekste liaudies dainas labai iškelia, bet vėliau, tarsi, ima jas kritikuoti ir peikti dėl jų turinio. Šis turinys Beresnevičiui galbūt ne tai, kad nepatinka, tačiau jis liaudies dainų turinyje pastebi daug spragų, kurių viena svarbi yra nuolatinis liaudies dainų žodžių, motyvų ir koncepto pasikartojimas. Taip lietuvių liaudies dainos tampa melancholiškomis ir neįdomiomis. Pasak Beresnevičiaus, jose nėra jokio siužeto ir jokio įdomumo. Tačiau tuomet vėlgi sukuriama tam tikra liaudies dainų pozicija, kurioje liaudies dainos bet konkretaus siužeto nėra blogos. Jos tik tam tikros dainos, kurias lietuvis dainuoja tam, kad į jį ateitų Dievas. Kad jis ateitų į tą žmogaus tuštumą ir ten pabūtų. Todėl liaudies dainų Beresnevičius tekste nevengia sutapatinti ir su mantromis. Kaip ir galima suprasti iš Beresnevičiaus teksto, liaudies dainos yra savotiškos lietuviškosios mantros, kurias giedojant, dainuojant ir visaip kitaip jas atliekant, žmogus apsivalo ir laukia Dievo savyje, kur jis visada ateina tik tada, kai yra tuščia. Tačiau liaudies daina nėra malda. Tai yra savotiška mantra arba tiesiog paprastas apsivalymo būdas, kuris lietuviui būdingas ir be galo artimas.

Kodėl verta pirkti iš Potemes.lt?
  • Kalbėjimų rašyme turime 9-ių metų patirtį.
  • Visiems kalbėjimams yra paruošti išplėstiniai planai, skaidrės, galimi egzaminavimo klausimai bei informaciniai šaltiniai.
  • Visi kalbėjimai yra pakartotinai patikrinami profesionalaus redaktoriaus!
Ką turi pasakyti mūsų klientai?