Jūsų patogumui paruošėm supaprastintą paiešką. Įrašykite raktinį žodį ir raskite sau tinkantį kalbėjimą, pastraipą, rašytoją. Sąrašas atsiras suvedus nors vieną raktažodį:

Kalbėjimo potemės 2019
Rašome pavyzdinius kalbėjimus jau 9-us metus, todėl galite pasikliauti mumis! :) Pasirinkite Jūs dominančią potemę ir atsisiųskite lietuvių kalbos kalbėjimą per 5 minutes! Jei kalbėjimas Jūsų mokyklai jau užimtas, parašykite mums el. paštu Potemes.lt@gmail.com, suderinsime terminą naujo kalbėjimo parašymui :)

Ieva Simonaitytė (biografija, kūrybos bruožai, konspektas, kalbėjimai, pastraipos)

autorio nuotrauka
Biografija

Ieva Simonaitytė, gimusi 1897 metais sausio 23 dieną, buvo romanų bei autobiografinių apysakų rašytoja, kuri kilusi iš Klaipėdos rajono. Ieva Simonaitytė labai ryškiai bei aiškiai savo kūryboje parodė Klaipėdos krašto gyvenimo vingius, įvairenybę. Ši garsi rašytoja augo be tėvo globos. Ieva Simonaitytė dėl sunkios ligos nelankė mokyklos, tad mokslo šaknų ją mokė rūpestinga motina. Nuo mažens Ieva Simonaitytė buvo pripratinta prie darbo, kuris jai nebuvo lengvas. Ši moteris buvo išbandžiusi ir siuvėjos amatą, ne tik konsultantės bei redaktorės, vertėjos. Įvairios darbo sritys rašytoją pastūmėjo įsitraukti į lietuviškos spaudos veiklą. Kūryba Ievai Simonaitytei atvėrė pasaulį, padėjo atrasti save bei suprasti savo begalinį talentą; taip pat ji buvo priimta ir į Rašytojų Sąjungą. Be galo daug vargo mačiusi rašytoja, išliko stipri ir buvo labai gerbiama visuomenės. Ieva Simonaitytė buvo ta asmenybė, kuri stipriai nagrinėjo dorovines problemas, siekė tautinės savimonės aukštumų. Daug nusipelniusi, ji išleido nemažai garsių kūrinių.

Kūryba ir jos bruožai

Ieva Simonaitytė savo kūryboje išdėstė Mažosios Lietuvos savitumą bei išskirtinumą, analizavo likimą bei puoselėjo istorijos svarbą. Rašytojos kūryboje vyrauja ir moralinės temos. Kūryba susideda iš nuosmūkių, didelių sunkumų, to meto laikotarpio nelaimių bei liūdesio, tačiau šie aspektai grindžiami ir laime, kai yra kovojama už savo papročius, kalbą, tautos likimą. Ieva Simonaitytė vaizdavo psichologizuotą ir tuo pačiu melodramatišką pagrindinių veikėjų vaidmenį, tačiau ir čia vyrauja sklandumas. Gilinamasi ir į žmogaus prigimtį, pačią asmenybės raidą. Neapsieinama, žinoma, ir be dorybių bei moralinių normų analizavimo. Ievos Simonaitytės kūryboje matomi ir žmonių gyvenimo būdo atspindžiai, kasdienybė.

Kūrinių aprašymai

„Vilius karalius“

1982 m. Ievos Simonaitytės išleistas romanas. Būtent šiame romane daugiausia matoma Mažosios Lietuvos užuomazgų, šalia kurių taip pat romane regimos ir tam tikros problemos. Tai tautiniai ir moraliniai aspektai, kurie iškelti į patį kūrinio centrą ir yra plėtojami viso siužeto metu, kaip pačios svarbiausios temos. Taip pat kūrinyje ypač svarbu ir vaizduojamų žmonių likimai, ypač susiję su tautos likimu, tad kūrinyje žmogaus smukimas yra tolygus tautos smukimui. Todėl kūrinyje būtent žvelgiant per šią prizmę ir ryškėja Klaipėdos krašto nutautėjimo priežastys ir kitokie aktualūs aspektai, pastebėti bei aprašyti rašytojos, siejami su lietuviškos šeimos irimu ir nykimu. Šių priežasčių tikrai nemažai ir visos jos skirtingos. Nepaisant visko, kūrinyje Simonaitytė daug mąsto, daug tų apmąstymų lyriškai įterpia kūrinyje ir vis vien sugeba nepasimesti toje problematikos gausoje. Ji daugiausiai orientuojasi į svarbias žmogiškąsias vertybes, puoselėjamas jau tikrai nemažai laiko ir išryškėjančias per pagarbą ir ištikimybę savo tautai, šeimai, tradicijoms ir kt. Užsimenama ir apie savotišką pasiaukojimą, darbą, sąžinę. Tad iš šio romano koncepto ir kilo jos pasakymas: „Kiekvienas žmogus savęs vertas“. Jis tarsi įrodo žmogaus savotišką teisumą gyvenimo situacijose ir egzistavimo teisėje. Išanalizavus pagrindinį kūrinio konceptą galima pastebėti ir pagrindinį kūrinio veikėją, jau pačiame kūrinio pavadinime matomą Vilių Karalių. Šiame kūrinyje jis yra dėmesio centre, o jo egzistencija aptariama nuo pat jo ankstyvos vaikystės, kurios metu Vilius Karalius buvo ypač judrus, žingeidus, nepažabojamas. Būnant tokiu lengva suklupti, todėl Vilius Karalius kūrinyje vaizduojamas kaip toks žmogus, kuris geba atskirti blogį nuo gėrio, jį savaip imponuoti ir galiausiai atrasti reikiamą kompromisą. Nepaisant visko, jis kupinas ambicijų, noro judėti ir kažko siekti, jis trokšta būti stambiu ūkininku, nes tokie buvo jo tėvai. Deja, bėgant laikui Vilius Karalius smarkiai keičiasi, taip pat kaip ir jo vertybės. Jį ir jo paveikslą vėliau seka vis kiti veikėjai, vienas už kitą vis daugiau unikalūs, saviti, turintys savitus įsitikinimus ir pažiūras. Nepaisant visko, Vilius Karalius po visų negandų, vaizduojamų kūrinyje išlieka gyvas, tačiau visiškai nuvertėjęs kaip žmogus, o šalia jo ryškėja vis didėjanti Mažosios Lietuvos gyventojų drama ir visiška savidestrukcija, kuri pabrėžiama kūrinio daugiaplaniškumu, chaotiškumu, veikėjų gausa ir jų sudėtingumu, dalyvaujant ypač sudėtingose, jausmingose gyvenimo plotmėse.

„Aukštųjų Šimonių likimas”

Garsios lietuvių literatūros klasikės Ievos Simonaitytės romane „Aukštųjų Šimonių likimas” svarbiausia ne įvykiai ir jų eiga, o tam tikri likimo vingiai. Visas kūrinio turinys susideda iš pasakojamos istorijos apie seną bajorą Šimonį ir jo vaikus, taip pat ir apie marą, nuo kurio mirė dauguma Mažosios Lietuvos žmonių, pasakojama ir apie vokiečius, kurie jėga ir dideliu veržlumu užgrobė ir suniokojo lietuvių namus bei sunkiai uždirbtą turtą. Senasis Šimonis savo vaikus mokė, kaip ištikimai reikia gerbti ir ginti savo išskirtinai bajorišką kilmę bei garbę, ją turint, ir mylėti savo žemę, jos valdas ir kiekvieną kampelį, kuriuo yra vaikštoma. Šimonio protėviai buvo be galo garbingi bajorai, kurie jį išauklėjo lygiai tokiomis pačiomis kilniomis manieromis. Motinai Šimonienei svarbiausia, kad jos vaikai būtų stipriai pamaldūs ir nuoširdžiai, dvasiškai ištikimi karaliui. Šimonių šeimos vaikai žinojo, kas jie tokie, ko yra verti ir prieš nieką nelenkė galvos, parodant savo kilnų statusą. Pats Šimonis – stiprios valios ir dvasios žmogus, gimtoji žemė ir jos valdos su savais namais jam yra svarbiausias turtas. Pagaliau atėjusiems vokiečiams Šimonis pasakė, kad niekados, kol jis gyvas, svetimi žmonės nesirodys jo namuose, nebus čia laukiami ir priimti kaip šeimininkai. Ir šitaip mirė, stipriai ir negailestingai primuštas vokiečių, paskutinis lietuvis bajoras, kurio namai, žinoma, buvo taip pat užgrobti. Vyresnysis Šimonio sūnus Etmonas svajojo, kaip vytų priešus nuo savo gimtosios žemės valdų ir jo kraštas būtų laisvas bei nepriklausomas. Kai siautėjo maras, Etmonas liko gyvas, kartu su tėvu ir broliu dirba dvare, taip pat noriai ir su dideliu rūpesčiu padeda našlaičiams. Kūrinyje matomas labai didelis Etmono noras, kad Šimonių dvaras išliktų ateičiai. Deja, jauno vaikino likimas taip pat tragiškas: gindamas tėvą nuo vokiečių, jis irgi negailestingai žūsta. Sūnus Lukošius irgi eitų ginti savo žemės, aukščiau visko jam – lietuvio garbė. Endrius, kaip ir kiti jo broliai, darbštus, pareigingas, labai stipriai mylintis tėvus ir savo gimtinę. Lukošius ir Endrius mirė nuo prasidėjusio ir sparčiai toliau plintančio maro. Jaunesnysis sūnus Matas – išdidus, mylintis savo kraštą, rūpestingai besirūpinantis kitais. Šimonių šeimos dukterys – Lydija ir Jonė. Lydija – gailestinga, ji padeda vargšams, nebijo slaugyti ir sergančiųjų. Jos sesuo Jonė yra svajotoja, kuri laukia kunigaikščio, su kuriuo keliautų į Lietuvą. Tačiau šios seserys, deja, irgi mirė nuo maro. Nuo maro miršta ir jų motina. Lieka tik vienas Šimonių šeimos narys – Matas, kuris priverstas išeiti iš savo namų, nes ten jau šeimininkauja svetimi žmonės. Aukštujuose jis sukuria šeimą, turi tris vaikus: Katrytę, Ansį ir Etmoną. Matas dažnai pasakoja savo vaikams apie savo gimtąjį kraštą ir be galo stipriai mylėtą dvarą – Šimonių bendrą turtą ir namus. Mato sūnus Etmonas išeina į kariuomenę ir jo yra prašoma aplankyti senąjį dvarą. Etmonas, grįžęs namo, negalėjo meluoti tėvui, kad nieko toje vietoje jau nebeliko. Juk tėvai mokė niekada nemeluoti, nes atvirumas ir sąžiningumas yra doro žmogaus savybės. Nuo to laiko Matas Šimonis daugiau nebepasakojo apie bokštą Įsros pakrantėje ir kapą bajorijos sode. Su skausmu ir širdgėla lieka užmiršta ir ta vieta, iš kur kilęs pats Matas Šimonis.

Kalbėjimai (Visi kalbėjimai patikrinti redaktoriaus)

Istoriškumas Ievos Simonaitytės romane „Aukštuju Šimoniu likimas“.

Šis kalbėjimas jau rašomas, todėl rezervuokite šį kalbėjimą jau dabar kol to nepadarė Jūsų klasės draugas ar draugė. Pirmieji užsisakę, gali pateikti savo pasiūlymus dėl autorių. Taip pat, norime visus pradžiuginti, nes nuo šių metų, visi mūsų parašyti kalbėjimai bus patikrinami redaktoriaus. Plačiau apie tai galite pasiskaityti čia: KOKYBĖS GARANTAS…


Žmogus ir Tėvyne remiantis I. Simonaitytės knyga „Aukštųjų Šimonių likimas“.

Tėvynė yra didelė vertybė žmogui. Tėvynėje žmogus tobulėja dvasiškai, yra ugdomas pačių pirmųjų dorybių, čia prasideda jo kelias į tolimesnę ateitį, čia suteikiamos galimybės atrasti ir pažinti save bei pasaulį. Žmogaus širdyje nuolatos turi likti vietos Tėvynės meilei, kurioje tiek daug patirta ir išmokta. Airių garsiausias ir vienas žinomiausių pasaulio…


Moterų paveikslai I.Simonaitytės romane „Aukštųjų Šimonių likimas“.

Ieva Simonaitytė yra ypatinga savo kartos rašytoja, kurios kūriniai apima svarbiausias problemas ir idėjas. Tad vienas tokių ypatingų kūrinių yra romanas, pavadinimu “Aukštųjų Šimonių likimas”. Jame pasakojama ne tik įdomūs Šimonių šeimos gyvenimo vingiai, tačiau ir atkreipiamas dėmesys į moterų paveikslus, kurie ypač ryškūs. Tad šioje kalboje jie ir analizuojami.…


Kalbėjimas apie moters dalią lietuvių literatūroje.

Moteris yra tikriausiai vienas gražiausių ir unikaliausių sutvėrimų žemėje. Jos ypatingos, nuoširdžios, tyros. Tačiau ne visad jų dalia būna graži ir laiminga. Ypač lietuvių literatūroje, jų dalia būna labai skaudi. Tad šioje kalboje analizuojama, kaip vaizduojamas moterų likimas ir jų dalia, remiantis žymiausiais lietuvių literatūros kūriniais ir jų motyvais. Taip…


Pristatykite bent 2 kūrinius ir juos palyginkite (Iš privalomo knygų sąrašo).

Romėnų filosofas stoikas, dramaturgas ir valstybės veikėjas Lucijus Anėjus Seneka yra pasakęs: „Naudą duoda ne knygų daugumas, o gerumas“. Seneka tai sakydamas buvo išties teisus. Svarbiausia – knygų gerumas, jų prasmingumas ir skaitytojui duodama visapusiška nauda. Tad šioje kalboje labai svarbu knygos ir kūriniai, jų analizavimas, idėjos ir turinio paaiškinimas…


Vertybės lietuvių literatūroje. Kalbėjimas apie vertybes lietuvių literatūroje. – 10 klasės (PUPP)

Vertybės – žmogaus gyvenimo pamatas. Vertybės yra tai, kas žmogui duoda tarsi gerą atspirties tašką gyvenime, kad tikslai būtų pasiekti. Tad būtent Ievos Simonaitytės romane “Aukštųjų Šimonių likimas” vertybių gausa tiesiog žavi. Tad šioje kalboje aptariamos svarbiausios romane iškeliamos vertybės. Taip pat, norime visus pradžiuginti, nes nuo šių metų, visi…


Kalbėjimas apie Ievos Simonaitytės asmenybę. – 2018m. kalbėjimo potemė – 10 klasės (PUPP)

Ieva Simonaitytė – viena iš nedaugelio Mažosios Lietuvos rašytojų. Ji savo kūriniuose atskleidė savo krašto žmonių papročius, mąstymą ir tradicijas. Be to, jos kūrinių veikėjai turi išskirtinius ir psichologiškai įdomius bruožus. Kai kurie jos kūriniai turi biografinių bruožų ar jais bent jau remiasi. Ievos Simonaitytės likimas yra išskirtinis – turėjusį…

Kodėl verta pirkti iš Potemes.lt?
  • Kalbėjimų rašyme turime 9-ių metų patirtį.
  • Visiems kalbėjimams yra paruošti išplėstiniai planai, skaidrės, galimi egzaminavimo klausimai bei informaciniai šaltiniai.
  • Visi kalbėjimai yra pakartotinai patikrinami profesionalaus redaktoriaus!
Ką turi pasakyti mūsų klientai?