Jūsų patogumui paruošėm supaprastintą paiešką. Įrašykite raktinį žodį ir raskite sau tinkantį kalbėjimą, pastraipą, rašytoją. Sąrašas atsiras suvedus nors vieną raktažodį:

Kalbėjimo potemės 2018
Rašome pavyzdinius kalbėjimus jau 8-us metus, todėl galite pasikliauti mumis! :) Pasirinkite Jūs dominančią potemę ir atsisiųskite lietuvių kalbos kalbėjimą per 5 minutes! Jei kalbėjimas Jūsų mokyklai jau užimtas, parašykite mums el. paštu Potemes.lt@gmail.com, suderinsime terminą naujo kalbėjimo parašymui :)

Judita Vaičiūnaitė (biografija, kūrybos bruožai, konspektas, kalbėjimai, pastraipos)

autorio nuotrauka
Biografija

XX a. poetė modernistė ir vertėja Judita Vaičiūnaitė gimė 1937 m. Kauno mieste. Ji gimė ir augo tuo metu žinomo psiciatro šeimoje. Nuo pat vaikystės rašytoja buvo apsupta sėkmingų ir įtakingų žmonių, kurie turėjo ypač daug kūrybinių polėkių. Tai padarė labai daug įtakos jos asmenybei. Jau būdama vienuolikos Vaičiūnaitė ėmė kurti ir dėlioti savo kūrybines idėjas. Gimtajame Kaune rašytoja gyveno iki kol sulaukė septyniolikos. Mirus tėvui, šeimos moterų gyvenimas finansiškai pasunkėjo, tapo sunku išgyventi. Tad Judita Vaičiūnaitė nieko nelaukusi persikėlė į Vilnių. 1959 m. ji baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą, lituanistikos studijas. Kartu rašytoja mokėsi ir muzikos. Studijavimo metai Juditai Vaičiūnaitei leido suprasti save kaip tikrą asmenybę bei suvedė ją su dviem geriausiais literatūriniais bičiuliais – Aušra Sluckaite bei Tomu Venclova. Būtent jų dėka galutinai susiformavo Juditos Vaičiūnaitės poetinis braižas. Baigusi studijas, Vaičiūnaitė 1962 m. įsidarbino laikraštyje „Literatūra ir menas“. Nuo 1973 m. įsidarbino savaitraštyje „Kalba Vilnius“. Įsidrasinusi Vaičiūnaitė eilėraščius pradėjo spausdinti 1956 m., kol 1960 m. pasirodė jos pirmasis eilėraščių rinkinys pavadinimu „Pavasario akvarelės“. 1996 m. Judita Vaičiūnaitė buvo apdovanota Baltijos Asamblėjos premija. Eidama 64-uosius metus, 2001 m. mirė Vilniuje. Palaidota Naujųjų Rasų kapinėse.

Kūryba ir jos bruožai

Daugiausia poetės kūryboje yra eilėraščių, tad jos eilėraščių lyrinis subjektas įvardijamas kaip ypač išdidus, nepriklausomas, mylintis savo gyvenimą ir netgi paprasčiausią kasdienybę žmogus. Jis laisvas ir pakylėtas. Tačiau Judita Vaičiūnaitė nors ir vaizduoja laisvą, tarsi patoso ištiktą žmogų, eilėraščiuose vengia tiesioginio jausmų išsakymo. Šie jausmai sugula į gilias poetės eilėraščių potekstes. Poetė daug dėmesio skiria nuotaikos kūrimui, rašo ne tik meilės, bet ir istorijos temomis. Dar vienas svarbus ir ją kaip ypatingą poetę išskiriantis bruožas, kuris aptariamas mokyklose nagrinėjant jos kūrinius – ji miesto poetė. Ji poetizuoja jį. Aprašomos gatvės, aikštės, kolonos, laiptai ir apskritai matomas miesto grožis, sukuriantis tobulybės iliuziją jos akyse. Viename vaizde ji jungia kultūrą ir gamtą, taip pabrėžiant impresionizmo bruožus kūryboje.

Kūrinių aprašymai

„Lyg pėsčias karžygys“

1990 m. parašytas Vaičiūnaitės ypač trumpos apimties eilėraštis, kuriame aprašomas karžygys. Tas karžygys pasak Vaičiūnaitės eilėraščio – „lyg pėsčias karžygys iš Trakų herbo, / tas vyras Katedros aikštėj, šešėly <…>“. Visa tai yra akivaizdi nuoroda į Lietuvos didžiojo kunigaikščio, kilusio iš Gediminaičių dinastijos, Gedimino atvaizdą. Itin paprastos koncepcijos eilėraštyje subtiliai aprašomas Gedimino išvaizda ir jo didybė. Šia didybe besipuikuojantis anot Vaičiūnaitės eilėraščio, jis be šarvų ir be savo žirgo, tačiau turintis barzdotą ir rūstų veidą ir rūstų žvilgsnį jame, kuris kviečia visus šlietis. Gediminas Vaičiūnaitės eilėraštyje atgimsta savo didybe ir yra iškeliamas kaip didi savo laikų asmenybė, kurią gerai žinome ir šiandien. Jis ir jo atvaizdas tarsi primena tuos senus laikus, kada Lietuva kentė nuo užpuolikų ir Gediminas kartu su mūsų visais protėviais kovojo už savo žemę, kurioje šiandien mes esame laisvi ir neturėtume pamiršti šio gero, ką padarė dėl mūsų laisvės. Tad Vaičiūnaitė su visa derama pagarba atiduoda duoklę Lietuvos gynėjui Gediminui ir jo didybei, kuri per amžius vis dar prisimenama ir vis dar turėtų priminti mums mūsų istorinius žygius, turinčius ne kaip tik išskaidyti visuomenę, kas yra matoma šiandien, tačiau ją kaip tik artinti ir gretinti kaip stiprų vienį, kurį ir matė Gediminas savo laikais.

„Orfėjas ir Euridikė“

Tai ciklas, patalpintas eilėraščių rinkinyje „Vėtrungės“, išleistame 1966 m. Akivaizdu, jog tai graikų mito „Orfėjas ir Euridikė“ interpretacija, kurioje tarsi atvaizduojami pagrindinių veikėjų monologai. Tiesa, tie monologai yra sumoderninti ir tarsi persipina su Vaičiūnaitės gyvenamojo meto, matomais ir žinomais aktualiais visuomenės įvykiais. Į šiuos įvykius cikle pateikiamos konkrečios nuorodos. Pavyzdžiui, kūrinyje minima „peršauta demokratijos vėliava“. Ji siejama su prezidento Džono F. Kenedžio tragedija, kada šis buvo nušautas važiuojančioje mašinoje, šalia savo žmonos Žaklinos, septinto dešimtmečio pradžios metu. Taip pat kūrinyje matoma, kad Euridikė vaizduojama kaip vietos vitrinų manekenė, o Orfėjas – gatvės muzikantas. Taip pat vėlgi suteikiama nuoroda į Ameriką, kuri kūrinyje yra sulyginama su pragaro devintuoju ratu, kuris buvo vaizduojamas Dantės „Dieviškojoje komedijoje“. Šis Vaičiūnaitės kūrinys išties išskirtinis, nes graikų mitą ji renkasi perteikti ne nuobodžiai, o remdamasi to meto aktualiais įvykiais, tarsi mitą ir jo veikėjus perkeldama į šiandieninę erdvę, kuri žmonėms yra labiau prieinamesnė ir geriau suvokiama. Šiuolaikiniai modernizuoti motyvai tarsi savaime įtraukia šiandieninį skaitytoją, kuris sykiu gali suvokti ne tik garsų graikų mitą, bet ir šiandieninį pasaulį ir tai, kas būtų jeigu Orfėjas ir Euridikė galbūt atsikeltu iš Antikos į šiuolaikinę visuomenę. „Keturi portretai“. „Keturi portretai“ – tai vėlgi ciklas, parašytas 1964 m.. Jo parašymo principas beveik nesiskiria nuo „Orfėjo ir Euridikės“ parašymo principo. Tik tiek, kad šiame cikle kalba keturios Antikos laikų moterys, keturios mylimosios. Tai Kirkė, Kalipsė, Nausikaja ir Penelopė iš garsaus Homero kūrinio „Odisėjas“. Cikle kalba kiekviena iš Odisėjo sutiktų moterų, pagal eiliškumą. Kiekvienos jų žodžiai sukuria poetišką meilės jausmą, kuris tarsi pabrėžia svarbiausius moteriškumo atributus ir simbolius. Tai tarsi leidžia pažvelgti į kiekvienos moters išgyvenimus sutikus garsųjį Odisėją ir pažinus jo prisilietimą ir jo meilę, kuri kiekvienai iš sutiktųjų pasirodė tokia ideali ir svaiginanti. Žinoma, akivaizdu, kad pati svarbiausia yra paskutinioji – tai Penelopė – todėl jos paveikslas ir kalbos gali būti laikomos įtaigiausiomis, nes Odisėjas galiausiai vis vien grįžta pas ją. Iš tikro, net ir nežinant pasakojimo apie Odisėją, skaitant šį eilėraštį galima pasisemti puikių minčių apie meilę, jausmą ir atsidavimą, ką ir reprezentavo šios moterys.

Kalbėjimai (Visi kalbėjimai patikrinti redaktoriaus)

Moterų paveikslai J. Vaičiūnaitės eilėraščių cikle „Keturi portretai“.

Šis kalbėjimas jau rašomas, todėl rezervuokite šį kalbėjimą jau dabar kol to nepadarė Jūsų klasės draugas ar draugė. Pirmieji užsisakę, gali pateikti savo pasiūlymus dėl autorių. Taip pat, norime visus pradžiuginti, nes nuo šių metų, visi mūsų parašyti kalbėjimai bus patikrinami redaktoriaus. Plačiau apie tai galite pasiskaityti čia: KOKYBĖS GARANTAS…


Moters dvasinės stiprybės jėga S. Nėries ir J. Vaičiūnaitės poezijoje.

Šioje kalboje analizuojama Salomėjos Nėries ir Juditos Vaičiūnaitės poezija moteriškumo raiškos aspektu. Bandoma paaiškinti, iš kur kyla moters dvasinė stiprybė bei kaip ji reiškiasi šių dviejų rašytojų kūryboje. Ieškoma tam tikrų bendrybių, kurios jungia šias iš pažiūros labai skirtingas poetes. Taip pat aptariamos ir istorinės realijos – patriarchalinės santvarkos sukurtas moters įvaizdis bei…


Moters likimas Šatrijos Raganos ir Vaičiūnaitės kūryboje. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Šioje kalboje nagrinėjami žymiausi neoromantikės Marijos Pečkauskaitės(Šatrijos Raganos) bei poetės Juditos Vaičiūnaitės kūriniai, kuriuose atskleidžiamas moters likimas. Analizuojami tik keli kūriniai, taigi kalboje stengiamasi nurodyti tikslius faktus bei padarytas išvadas apie moters likimą tuometiniame pasaulyje. Taip pat apžvelgiama ir pačios moters padėtis bei statusas, jos likimui taip pat turintis nemažai…


Lietuvio paveikslas XX a. – XXI a. lietuvių literatūroje. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Lietuvio paveikslas XX a – XXI a. lietuvių literatūroje atsispindi įvairiomis raiškomis: žmogiškumo vertybėmis, tikėjimo ir stebuklų temomis, esti ne tik gamtos, bet ir miesto grožis, kuriame jaučiama ramybė, pagarbos, patriotizmo bei laisvės siekis, kultūros bruožai. Lietuvis šiuo laikotarpiu apimtas prisiminimų, praeities istorijos motyvais, todėl nesistebima, jog daug dėmesio skiriama jo dvasinio pasaulio analizei…


Kalbos žaismas modernioje lietuvių literatūroje suteikė spalvingumo net ir niūriais gyvenimo tarpsniais. Kokiomis kalbinėmis raiškos priemonėmis žaismas pasireiškė modernioje lietuvių literatūroje? Savo mintis pagrįskite konkrečiais pavyzdžiais. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

XX amžiaus literatūra išgyveno gan sunkų laikotarpį. Du pasauliniai karai, įvairūs sukilimai, sovietų okupacija pasireiškė vertybių nuvertėjimu, kuris privertė žmogų išgyventi dvasinę krizę. Visgi paskaičius ne vieną XX amžiuje parašytą lietuvių poetų bei rašytojų kūrinį, tikrai galima pastebėti, jog žodžių žaismas kūriniuose ne tik, kad spalvingumo jiems suteikė, bet ir…


Miesto vaizdavimas lietuvių literatūroje. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Miesto tema lietuvių literatūroje ilgą laiką buvo tam tikras tabu. Tai buvo dėl tam tikrų priežasčių. Laikui bėgant miestas lietuvių literatūroje vaizduojamas įvairiai. Šiame pavyzdiniame kalbėjime šie momentai aptariami plačiau, todėl pagrindinis temos probleminiai klausimai bus aiškūs. Smulkiai aprašomi pasirinktų rašytojų kūrybos bruožai ir miesto atvaizdas jų kūryboje. Prie kiekvieno…

Kodėl verta pirkti iš Potemes.lt?
  • Kalbėjimų rašyme turime 8-ių metų patirtį.
  • Visiems kalbėjimams yra paruošti išplėstiniai planai, skaidrės, galimi egzaminavimo klausimai bei informaciniai šaltiniai.
  • Visi kalbėjimai yra pakartotinai patikrinami profesionalaus redaktoriaus!
Ką turi pasakyti mūsų klientai?