Jūsų patogumui paruošėm supaprastintą paiešką. Įrašykite raktinį žodį ir raskite sau tinkantį kalbėjimą, pastraipą, rašytoją. Sąrašas atsiras suvedus nors vieną raktažodį:

Kalbėjimo potemės 2019

Rašome pavyzdinius kalbėjimus jau 9-us metus, todėl galite pasikliauti mumis! 🙂 Pasirinkite Jūs dominančią potemę ir atsisiųskite lietuvių kalbos kalbėjimą per 5 minutes! Jei kalbėjimas Jūsų mokyklai jau užimtas, parašykite mums el. paštu Potemes.lt@gmail.com, suderinsime terminą naujo kalbėjimo parašymui 🙂

Lionginas Baliukevičius-Dzūkas (biografija, kūrybos bruožai, konspektas, kalbėjimai, pastraipos)

autorio nuotrauka
Biografija

Lietuvos rezistentas bei Dainavos apygardos vadas Lionginas Baliukevičius, pravarde Dzūkas, gimė 1925 m. Alytaus mieste. Lionginas Baliukevičius pirmiausia baigė mokslus Alytaus gimnazijoje. Tuomet 1943 m. pradėjo mokytis Kauno Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultete. Prasidėjus rezistencijos kovoms, 1944 m. Baliukevičius – Dzūkas įstojo į Vietinę rinktinę, taip pat tarnavo Tėvynės apsaugos rinktinėje. 1945 m. Baliukevičius pateko į Raudonosios armijos nelaisvę ir jau po metų pabėgo į Lietuvą. Tai jį paskatino jungtis į partizanų gretas. 1946 m. Lionginas Baliukevičius pasirinko Dzūko pravardę ir prisijungė prie Dainavos partizanų apygardos Dzūkų rinktinės Geležinio vilko grupuotės. Būtent tuo metu atsiskleidė didžiausi Baliukevičiaus – Dzūko poetiniai gabumai, kurie neliko nepastebėti, tad jau 1947 m. jis buvo paskirtas Geležinio vilko grupės štabo viršininku. Jis buvo atsakingas už spaudą bei informaciją. 1948 m. jis pradėjo eiti spaudos ir informacijos srities viršininko pareigas, tuo pačiu atgaivino partizaninį laikraštį „Laisvės varpas“ ir aktyviai užsiėmė jo leidybą. 1948 m. Dzūkas gavo partizanų puskarininkio laipsnį, o 1949 m. Jono Žemaičio – Vytauto įsakymu buvo perkeltas į partizano leitenanto laipsnį. Tais pačiais metais dėl savo nuopelnų vadų posėdyje buvo paskirtas apygardos vadu. Nors sąlygos buvo itin sudėtingos, Dzūkas ir toliau atkūrinėjo organizacinę struktūrą bei tęsė pogrindžio spaudos veiklą. Lionginas Baliukevičius – Dzūkas žuvo 1950 m. Žaliamiškyje, kai buvo išduotas MGB agento. Autentiška jo gyvenimo istorija išliko tik jo paties rašytame dienoraštyje.

Kūryba ir jos bruožai

Pagrindinė Lionginio Baliukevičiaus – Dzūko kūryba išliko tik jo paties dienoraštyje, kuriame jai buvo palikta itin daug vietos. Šie kūriniai sugulę į jo paties dienoraštį buvo persmelkti asmeniškumu, sunkaus gyvenimo nuotrupomis. Jis į tuos lapus guldė savo ir kitų bendražygių gyvenimo kroniką, kuri buvo kupina jausmo, gyvumo, taurumo, iš esmės netgi nostalgijos geriems laikams. Daugiausiai kūriniai susieti su tikrais įvykiais, kuriuos išgyveno pats Lionginas Baliukevičius – Dzūkas. Žinoma, dienoraštyje paslapčių pernelyg daug nebuvo dėl saugumo jausmo, tačiau tos paslaptys dienoraštyje išgulė poetiniu, įtaigiu ir netgi liūdinančiu žodžiu, pilnu skausmo, baimės, tuo pačiu ir drąsos, herojiškumo.

Kūrinių aprašymai

„Dienoraštis“

Tai dar vienas unikalus partizaninių laikų (1944 -1953 m.) palikimas, persmelktas istorijos, skausmo ir neįkainojamos patirties bei svarių minčių, sudėliotų paties žuvusio Dainavos apygardos partizano Liongino Baliukevičiaus – Dzūko. Šis dienoraštis liudija partizaninio judėjimo kančias, nesėkmes, o kartu ir svarbias pergales. Pusę amžiaus šis unikalus Dzūko palikimas pragulėjo tuometinės KGB (Valstybės saugumo komiteto) buvusiame archyve ir galiausiai buvo išleistas 2002 m., padedant Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui. Akivaizdu, jog leidinio tipas primena dienoraštį, nes būtent iš Dzūko dienoraščio ir buvo sudėtas visas šis veikalas. Šiame dienoraštyje gausu paties Dzūko esybės, kartu su jo mintimis iškyla jo tikroji asmenybė, kurios, galbūt, pažinti, neteko daugeliui. Jis savo dienoraščio įrašais skaitytojui suteikia nuorodą į save, kaip į tam tikrą idealistą, kuris drįsta pažvelgti į pasaulį ir į patį save tiesiogiai, niekuo neapsimetant ir šių vaizdų neiškraipant. Leidinyje akcentuojama ir pati garsaus partizano asmeninė pasaulėžiūra, troškimai ir didžiausi siekiai, kurie negailestingos rezistencinės kovos fone turėjo arba laimėti, arba mirti. Deja, teko pastarasis likimas. Tad ir pačiame dienoraštyje gausu partizanų kasdienybės fragmentų. Iš šio kasdienybės fragmento dienoraščio lapuose toliau rutuliojasi nuodugnūs apmąstymai ir mintys tam tikrais esminiais, tuo metu labiausiai rūpimais, tautos ir valstybės išlikimo klausimais. Šalia jų Dzūkas nuodugniai aprašo ir to krašto partizanų kasdienybę, didžiausias problemas ir didžiausius džiaugsmus, kurie pusę amžiaus ir buvo laikyti paslaptyje. Toks partizaninis liudijimas yra idealus įrodymas to, kaip partizanai mylėjo Lietuvą ir kaip pačiais subtiliausiais žodžiais savo dienoraščiuose ar kt. užrašuose reiškė savo viltingas mintis. Šiais laikais galbūt tai ir traktuojama, kaip tam tikras partizaninis paveldas, bet tais laikais tai buvo aukso užrašai, turėję neįkainojamos vertės, tiek emociniu, tiek kitais atžvilgiais. Žinoma, šio dienoraščio, pagal paties Dzūko įvadinę dalį, publikuoti nereikėjo, nes jis pats teigė: „Šis dienoraštis jokiu būdu nėra skirtas viešumai. Aš rašiau jį tik sau. Tuo atveju, jeigu aš žūčiau, dienoraštį prašau perduoti mano mielam broliui Kostui. Visų kitų, kuriems bus lemta gyventi ir rasti šį dienoraštį, aš prašau neskaityti jo, bet sunaikinti. Tai bus mano paskutinis pageidavimas.“. Tačiau dienoraštis buvo išleistas ir sulaukė didelio populiarumo, nepaisant to, kad visa tai prieštaravo Dzūko nurodymams. Bet kokiu atveju tai yra neįkainojamas dokumentas Lietuvos istorijoje, iš kurio daug kas gali pasimokyti ir daug ką sužinoti apie Lietuvos kovą už laisvę iš paties partizano Dzūko lūpų.

Kodėl verta pirkti iš Potemes.lt?
  • Kalbėjimų rašyme turime 9-ių metų patirtį.
  • Visiems kalbėjimams yra paruošti išplėstiniai planai, skaidrės, galimi egzaminavimo klausimai bei informaciniai šaltiniai.
  • Visi kalbėjimai yra pakartotinai patikrinami profesionalaus redaktoriaus!
Ką turi pasakyti mūsų klientai?