Jūsų patogumui paruošėm supaprastintą paiešką. Įrašykite raktinį žodį ir raskite sau tinkantį kalbėjimą, pastraipą, rašytoją. Sąrašas atsiras suvedus nors vieną raktažodį:

Kalbėjimo potemės 2019
Rašome pavyzdinius kalbėjimus jau 9-us metus, todėl galite pasikliauti mumis! :) Pasirinkite Jūs dominančią potemę ir atsisiųskite lietuvių kalbos kalbėjimą per 5 minutes! Jei kalbėjimas Jūsų mokyklai jau užimtas, parašykite mums el. paštu Potemes.lt@gmail.com, suderinsime terminą naujo kalbėjimo parašymui :)

Liūnė Sutema (biografija, kūrybos bruožai, konspektas, kalbėjimai, pastraipos)

autorio nuotrauka
Biografija

Liūnė Sutema yra slapyvardis, kuriuo pasirašinėjo Zinaida Nagytė – Katiliškienė, gimė 1927 m. vasarą, Mažeikiuose. Iš Mažeikių miesto Liūnė Sutema iškeliavo dar būdama visiškai maža, nors neretai čia užsukdavo dėl likusių giminių. Kadangi Liūnės Sutemos tėvas dirbo geležinkelininku, su šeima jis nuolat kraustydavosi gyventi vis į kitas Lietuvos vietas. Liūnė Sutema pradinę mokyklą lankė Kaune. Kai tėvui teko keliauti į Šilalę, ji mokslus tęsė ten. Kadangi dar būnant mažai, Liūnės Sutemos mama dainuodavo latviškas dainas, o močiutė buvo vokiečių kilmės, būsimoji rašytoja į pradžios mokyklą atėjo mokėdama jau tris kalbas – lietuvių, vokiečių ir latvių. Šias tris kalbas Liūnė Sutema visą gyvenimą traktavo beveik kaip gimtąsias. Liūnė Sutema pradžios mokyklą baigė važinėdama po miestus – Kaune, Šilalėje ir galiausiai Kėdainiuose. Būtent Kėdainiuose Liūnė Sutema išgyveno viso okupacijos laikotarpio metu. 1942 m. rašytoja pradėjo kurti pirmuosius savo kūrinius, o jau 1944 m. su tėvais patraukė į gyventi Vakarus. 1945 m. Vokietijoje Liūnė Sutema baigė gimnaziją. Vėliau studijavo vokiečių literatūrą ir filosofiją Insbruko bei Freiburgo universitetuose. Gyvendama ir besimokydama Vokietijoje sutiko savo būsimą vyrą, rašytoją Marių Katiliškį. 1949 m. Liūnė Sutema išvyko gyventi į Lemontą, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Čia ji gyveno iki pat savo mirties. Persikėlus gyventi į JAV rašytoją pradėjo persekioti artimiausių žmonių netektys. 1964 m. rašytoją sukrėtė artimiausių draugų Juliaus Kaupo bei Algimanto Mackaus mirtys. 1980 m. po sunkios ligos mirė ir jos vyras Marius Katiliškis. Dar vėliau iš gyvenimo pasitraukė abu jos vaikai – Saulius ir Agnė. Pati Liūnė Sutema mirė visai neseniai, 2013 m., būdama 85 metų. Iki to laiko, 1975 m. ji buvo apdovanota rašytojo Vinco Krėvės – Mickevičiaus literatūros premija už poezijos knygą „Badmetis“. 1982 m. Liūnė Sutema gavo Lietuvių rašytojų draugijos premiją už knygą „Vendeta“, o 2007 m. – Nacionalinę kultūros meno premiją „už dvasinės saugos poeziją“, kurią sudėjo poezijos knygoje „Tebūnie“.

Kūryba ir jos bruožai

Liūnė Sutema savo kūryboje ypač pabrėžia gimtosios žemės bei asmeninio likimo ryšį. Tai padeda atsiskleisti Liūnės Sutemos istorinei savimonei, kuri jos gyvenime patiriant įvairiausias negandas yra labai svarbi. Susidūrus gimtinės ilgesiui ir adaptacijai naujoje vietoje, atsiveria vidinis vienatvės ir nesuprasto žmogaus pasaulis, jo savijauta ir esama pasaulėžiūra. Liūnei Sutemai poezijoje ypač svarbus rašomo žodžio ir jo tikrovės santykis, kadangi Liūnė Sutema daug ką rašo iš savo skaudžios patirties. Jos poezijai būdingas naratyvinis pradas, o patys jos eilėraščiai sąmoningai jungiami į tam tikrą ciklą, kuris dar labiau išplečia jos kūrybos galimybes ir norimą perteikti idėją.

Kūrinių aprašymai

„Nebėra nieko svetimo“

Liūnės Sutemos eilėraščių rinkinys, išleistas 1962 m. Tai antroji poetės poezijos knyga, kurioje matomas ne dainingumas, ne melodingumas, tačiau konkretus pasakojamasis principas. Šiuo eilėraščių rinkiniu Liūnė Sutema tarsi nori pabrėžti, jog nėra absoliučiai nieko, kas ją viliotų savo svetimumu, todėl net ir eilėraščių rinkinio pavadinimas byloja – „nėra nieko svetimo“. Visa tai galima sieti ir su amerikietiškuoju tikrovės poveikiu poetės gyvenime, kur viskas paprasta, aišku ir netgi kiek monotoniška, todėl nei trupučio nebestebina, jos aplinkoje jau seniai įsigėrę ir permąsčius visa tai, beliko tik užrašyti bei pasidalinti su kitais, galbūt panašaus jausmo kamuojamais žmonėmis su savomis problemomis ir išgyvenimais. Kiekvienas eilėraštis šiame rinkinyje yra savotiškas liudijimas, tam tikri atskiri monologai, apeliuojantys į tikrą, nesumeluotą ir svarbiausia – išgyventą – poetės vidinį pasaulį ir jo didžiausius skaudulius. Ši poezija yra objektyvi ir konkreti, tačiau sykiu ir labai jausminga, tarsi atverianti visas poetės sielos gelmes, kuriomis ji pasiryžusi dalintis su skaitytojais, nepaisant to, kad šis jos pasaulis uždaras ir labai privatus. Tad ir pačios Liūnės Sutemos pasaulis eilėraščių rinkinyje daug kam gali būti nesuprantamas arba labai painus, nes jame gausu simbolių, nuorodų į tam tikrus įvykius, kurie susideda į tam tikrus sapnus ir svajones. O tie sapnai ir svajonės aprėpia tam tikrą liūdesį ir ilgesį, kuriame gyvena paukščiai, medžiai ir kt., objektai, kurie kartais labiau ir primena ne jos pasaulio gyventojus, bet tam tikrus simbolius ar nuorodas į papildomas mintis, kurios poetę savotiškai slegia, pabrėžia jos užrakintą ir sunkiai suvokiamą pasaulį, kurio savitumas neišpasakytas, įprasminantis Vytauto A. Jonyno įvardintą „dienoraštinę atvirybę“. Toje „dienoraštinėje atvirybėje“ skaitytojas tarsi kviečiamas suprasti tą poetės pasaulį ir kurti neakivaizdų dialogą su autore apie išgyvenimus ir tai, kaip į juos gali įsijausti pats skaitytojas. Taip pat galima pabrėžti ir tai, kad šis eilėraščių rinkinys, žvelgiant iš Liūnės Sutemos perspektyvos gali būti vadinamas ir autobiografiniu veikalu, kuris su poete leidžia susipažinti artimiau. „Nebėra nieko svetimo“. Eilėraštis. „Nebėra nieko svetimo“ taip pat yra vienas konkrečių poetės eilėraščių, kuris randasi eilėraščių rinkinyje „Eilėraščiai“, išleistame 1992 m. Šis kūrinys tarsi taip pat pratęsia poetės eilėraščio rinkinio „Nebėra nieko svetimo“ ideologiją. Eilėraštyje poetė daug kalba apie tai, kaip jos niekas nebestebina ir kaip viskas savaime keičiasi, didėja, nebelieka to, kas šventa ir artima. Jai svarbi jos gimtoji žemė, kurioje vienintelėje ši jaučiasi rami ir saugi, nes augantys miestai ją, kaip žmogų ardo ir menkina. Kitaip tariant, Liūnė Sutema eilėraštyje akcentuoja chaotiškumą, netikrumą ir didelį nestabilumą. Visa tai matosi, kaip užvaldo lyrinį subjektą ir jo mintis, todėl žmogaus ir aplinkos santykis jaučiamas kaip ypač komplikuotas.

„Taip gera kalbinti tuos, kurių nebėra…“

Tai trumpos apimties poetės eilėraštis, esantis 2008 m. išleistame eilėraščių rinkinyje „Eilėraščiai“. Šiame eilėraštyje akivaizdus laikinumo, mirties ir ilgesio motyvas, kuris persipina su tam tikra jau anapilin išėjusių žmonių atminimo užuovėja. Tarsi jau išėję žmonės būtų kokie nors angelai sargai, galintys dar gyvam esančiam žmogui patarti, suteikti išminties ir rimties, kurios gyvo ir nuolat judančio žmogaus gyvenime taip trūksta. Sakoma, kad jie šypsosi ir ramiai saugoja tave. O tai ir reiškia apsaugą, užtikrintumą.

Kodėl verta pirkti iš Potemes.lt?
  • Kalbėjimų rašyme turime 9-ių metų patirtį.
  • Visiems kalbėjimams yra paruošti išplėstiniai planai, skaidrės, galimi egzaminavimo klausimai bei informaciniai šaltiniai.
  • Visi kalbėjimai yra pakartotinai patikrinami profesionalaus redaktoriaus!
Ką turi pasakyti mūsų klientai?