Žinomiausias kultūros veikėjas Lietuvoje Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė 1875 m. Senojoje Varėnoje (dabartinėje Varėnoje), devynių vaikų šeimoje. Čiurlionio šeimoje buvo kalbama tik lenkiškai, tad teisingai kalbėti ar rašyti lietuviškai Čiurlionis taip ir neišmoko. Čiurlionio vaikystė prabėgo Druskininkuose, čia jis su tėvo pagalba išmoko groti fortepijonu. 1885 m. Čiurlionis baigė liaudies mokyklą ir toliau mąstė apie tolimesnius mokslus, tad nuo 1889 m. padedamas gydytojo J. Markevičiaus mokėsi M. Oginskio Plungės dvaro orkestro mokykloje. Čia išmokęs muzikos teorijos bandė kurti pirmuosius savo kūrinius ir grojo fleita orkestre. 1894 m. kunigaikščio M. Oginskio pagalba Čiurlionis išvažiavo mokytis į Varšuvą, muzikos institutą. 1899 m. baigęs studijas dar kurį laiką liko gyventi Varšuvoje, vertėsi iš privačių muzikos pamokų. Tais pačiais metais Čiurlioniui nusišypsojo sėkmė, nes gavo svarbų pasiūlymą tapti Liublino muzikos mokyklos direktoriumi, tačiau būdamas užsispyręs jis pasiūlymo atsisakė dėl siekio toliau tobulinti save kaip kūrėją. Taigi nuo 1901 m. vėl priimdamas Oginskio paramą mokėsi Leipcigo karališkoje konservatorijoje kompozicijos meno pas prof. K. Reinekę bei kontrapunkto mokslo pas prof. S. Jadasoną. Tuo metu prasidėjo Čiurlionio kryptinga neoromantinė kūryba. Būdamas Leipcige jis ne tik mokėsi, bet ir užsiėmė saviraiška, saviugda, skaitė, rašė, lankėsi kultūriniuose renginiuose. Būtent 1901 m. Čiurlionis sukūrė vieną garsiausių savo kūrinių – simfoninę poemą pavadinimu „Miške“. Manoma, kad dar gyvendamas ir mokydamasis Leipcige Čiurlionis palinko prie dailės. 1902 m. Čiurlionis grįžo į vaikystės miestą Druskininkus, tačiau vėl greitai išvyko į Varšuvą, kurioje nuo 1902 m. mokėsi Varšuvos piešimo ir dailės mokyklose. 1905 m. jis vadovavo Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos chorui. Kiekvieną kartą grįžęs į gimtinę harmonizuodavo lietuvių liaudies dainas. Apie 1904 m. Čiurlionis sukūrė kitą simfoninę poemą – „Jūra“, tačiau kaip tik tuo metu jo širdis vis labiau pradėjo linkti prie dailės. Taigi 1906 m. Čiurlionis gavo progą eksponuoti savo dailės darbus Sankt Peterburge, kur sulaukė labai daug dėmesio ir teigiamų atsiliepimų, tad 1907 m. jis visiškai apleido muziką ir daugiausiai dėmesio ėmė skirti dailės kūrinių tobulinimui. 1907 m. Čiurlionis Vilniuje surengė pirmąją lietuvių dailės parodą, kurioje eksponavo savo geriausius kūrinius. Po metų Čiurlionis surengė antrąją parodą. 1909 m. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis susituokė su rašytoja Sofija Kymantaite. Tais pačiais metais jis lietuvių mokslo draugijos visuotiniame susirinkime buvo išrinktas dainų ir gaidų rinkimo komisijos garbingu nariu. Nepaisant visko, Čiurlionio Vilniaus provincinis kultūrinis lygis netenkino, tad jis vis vien dažnai važinėdavo į Sankt Peterburgą, ieškojo pažinčių ir ryšių bei galimybių eksponuoti savo darbus. Tai pasiteisino, kai Čiurlionis susipažino su rusų dailininku ir aktyviu meno pasaulio veikėju Dobužinskiu. Tai jam atvėrė naujas galimybes ir jis buvo priimtas į rusų dailininkų sąjungą. Šie pasiekimai iš dailininko atėmė daug ne tik laiko, tačiau ir sveikatos. Čiurlionis susidūrė su menininkams išties priimtinu reiškiniu – skurdu. Iš to skurdo Čiurlionis tapė tiesiog ant popieriaus. 1909 m. Čiurlionui buvo nustatytas psichologinis ir emocinis pervargimas, tad jis metė darbus, grįžo atgal į Druskininkus, 1910 m. pradėjo gydymą Raudonojo dvaro sanatorijoje netoli Varšuvos. 1910 m. Čiurlionui buvo dar sunkesni, nes jam gimė dukra Danutė, kurios, deja, dailininkas ir kompozitorius jos taip ir nepamatė, nes po gydymo vėl dažnai pradėjo važinėti į Sankt Peterburgą. Sveikata lyg ir buvo pradėjusi taisytis, tačiau 1911 m. Čiurlionis išėjo pasivaikščioti, peršalo ir susirgo plaučių uždegimu, kuris tų pačių metų balandžio mėnesį užgesino Čiurlionio gyvybę jam būnant tik 35 metų. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis buvo palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.