Jūsų patogumui paruošėm supaprastintą paiešką. Įrašykite raktinį žodį ir raskite sau tinkantį kalbėjimą, pastraipą, rašytoją. Sąrašas atsiras suvedus nors vieną raktažodį:

Kalbėjimo potemės 2019

Rašome pavyzdinius kalbėjimus jau 9-us metus, todėl galite pasikliauti mumis! 🙂 Pasirinkite Jūs dominančią potemę ir atsisiųskite lietuvių kalbos kalbėjimą per 5 minutes! Jei kalbėjimas Jūsų mokyklai jau užimtas, parašykite mums el. paštu Potemes.lt@gmail.com, suderinsime terminą naujo kalbėjimo parašymui 🙂

Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (biografija, kūrybos bruožai, konspektas, kalbėjimai, pastraipos)

autorio nuotrauka
Biografija

Žinomiausias kultūros veikėjas Lietuvoje Mikalojus Konstantinas Čiurlionis gimė 1875 m. Senojoje Varėnoje (dabartinėje Varėnoje), devynių vaikų šeimoje. Čiurlionio šeimoje buvo kalbama tik lenkiškai, tad teisingai kalbėti ar rašyti lietuviškai Čiurlionis taip ir neišmoko. Čiurlionio vaikystė prabėgo Druskininkuose, čia jis su tėvo pagalba išmoko groti fortepijonu. 1885 m. Čiurlionis baigė liaudies mokyklą ir toliau mąstė apie tolimesnius mokslus, tad nuo 1889 m. padedamas gydytojo J. Markevičiaus mokėsi M. Oginskio Plungės dvaro orkestro mokykloje. Čia išmokęs muzikos teorijos bandė kurti pirmuosius savo kūrinius ir grojo fleita orkestre. 1894 m. kunigaikščio M. Oginskio pagalba Čiurlionis išvažiavo mokytis į Varšuvą, muzikos institutą. 1899 m. baigęs studijas dar kurį laiką liko gyventi Varšuvoje, vertėsi iš privačių muzikos pamokų. Tais pačiais metais Čiurlioniui nusišypsojo sėkmė, nes gavo svarbų pasiūlymą tapti Liublino muzikos mokyklos direktoriumi, tačiau būdamas užsispyręs jis pasiūlymo atsisakė dėl siekio toliau tobulinti save kaip kūrėją. Taigi nuo 1901 m. vėl priimdamas Oginskio paramą mokėsi Leipcigo karališkoje konservatorijoje kompozicijos meno pas prof. K. Reinekę bei kontrapunkto mokslo pas prof. S. Jadasoną. Tuo metu prasidėjo Čiurlionio kryptinga neoromantinė kūryba. Būdamas Leipcige jis ne tik mokėsi, bet ir užsiėmė saviraiška, saviugda, skaitė, rašė, lankėsi kultūriniuose renginiuose. Būtent 1901 m. Čiurlionis sukūrė vieną garsiausių savo kūrinių – simfoninę poemą pavadinimu „Miške“. Manoma, kad dar gyvendamas ir mokydamasis Leipcige Čiurlionis palinko prie dailės. 1902 m. Čiurlionis grįžo į vaikystės miestą Druskininkus, tačiau vėl greitai išvyko į Varšuvą, kurioje nuo 1902 m. mokėsi Varšuvos piešimo ir dailės mokyklose. 1905 m. jis vadovavo Varšuvos lietuvių savišalpos draugijos chorui. Kiekvieną kartą grįžęs į gimtinę harmonizuodavo lietuvių liaudies dainas. Apie 1904 m. Čiurlionis sukūrė kitą simfoninę poemą – „Jūra“, tačiau kaip tik tuo metu jo širdis vis labiau pradėjo linkti prie dailės. Taigi 1906 m. Čiurlionis gavo progą eksponuoti savo dailės darbus Sankt Peterburge, kur sulaukė labai daug dėmesio ir teigiamų atsiliepimų, tad 1907 m. jis visiškai apleido muziką ir daugiausiai dėmesio ėmė skirti dailės kūrinių tobulinimui. 1907 m. Čiurlionis Vilniuje surengė pirmąją lietuvių dailės parodą, kurioje eksponavo savo geriausius kūrinius. Po metų Čiurlionis surengė antrąją parodą. 1909 m. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis susituokė su rašytoja Sofija Kymantaite. Tais pačiais metais jis lietuvių mokslo draugijos visuotiniame susirinkime buvo išrinktas dainų ir gaidų rinkimo komisijos garbingu nariu. Nepaisant visko, Čiurlionio Vilniaus provincinis kultūrinis lygis netenkino, tad jis vis vien dažnai važinėdavo į Sankt Peterburgą, ieškojo pažinčių ir ryšių bei galimybių eksponuoti savo darbus. Tai pasiteisino, kai Čiurlionis susipažino su rusų dailininku ir aktyviu meno pasaulio veikėju Dobužinskiu. Tai jam atvėrė naujas galimybes ir jis buvo priimtas į rusų dailininkų sąjungą. Šie pasiekimai iš dailininko atėmė daug ne tik laiko, tačiau ir sveikatos. Čiurlionis susidūrė su menininkams išties priimtinu reiškiniu – skurdu. Iš to skurdo Čiurlionis tapė tiesiog ant popieriaus. 1909 m. Čiurlionui buvo nustatytas psichologinis ir emocinis pervargimas, tad jis metė darbus, grįžo atgal į Druskininkus, 1910 m. pradėjo gydymą Raudonojo dvaro sanatorijoje netoli Varšuvos. 1910 m. Čiurlionui buvo dar sunkesni, nes jam gimė dukra Danutė, kurios, deja, dailininkas ir kompozitorius jos taip ir nepamatė, nes po gydymo vėl dažnai pradėjo važinėti į Sankt Peterburgą. Sveikata lyg ir buvo pradėjusi taisytis, tačiau 1911 m. Čiurlionis išėjo pasivaikščioti, peršalo ir susirgo plaučių uždegimu, kuris tų pačių metų balandžio mėnesį užgesino Čiurlionio gyvybę jam būnant tik 35 metų. Mikalojus Konstantinas Čiurlionis buvo palaidotas Vilniuje, Rasų kapinėse.

Kūryba ir jos bruožai

Kalbant apie muzikinių kūrinių bruožus, Čiurlionis kūrė savitą muziką. Dar studijuodamas kūrė romantinius kūrinius. Dar vėlesniu laiku, kai Čiurlionis jau susidomėjo dailės meno šaka, Čiurlionio melodijos tapo kiek abstraktesnės, melodijos ženkliai sutrumpėjo, svarbūs muzikoje tapo tik tam tikri motyvai. Jis daug dėmesio skyrė polifonijai, o kai kurie muzikiniai Čiurlionio kūriniai netgi yra sukurti naudojant visiškai nesikartojančius muzikos garsus. Kalbant apie dailę Čiurlionio gyvenime, jo sukurti paveikslai taip pat labai originalūs, kupini fantazijos, simbolių, formų, gamtos vaizdų ir netgi muzikinių kūrinių atgarsių vaizduose.

Knygų aprašymai

„Psalmė“

Tai trumpos apimties Mikalojus Konstantino Čiurlionio literatūrinis tekstas. Tai tekstas, kuris gali būti traktuojamas kaip ypatingos reikšmės ir patoso kupina giesmė, kuri pradedama ir viso kūrinio metu plėtojama per kreipinius į Viešpatį. Iš šių kreipinių apie Čiurlionio literatūrinį tekstą galima spręsti kaip apie tam tikrą pokalbį su aukščiausia ir dažniausiai mus kuruojančia didinga jėga. Tai išpažintis, paguodos ir ramybės ieškojimo kupinas tekstas, persmelktas sentimentalumo. Skaitę šį kūrinį teigia, jog tekstas labai panašus į Biblijos tekstą, tačiau anaiptol, tai yra tik Čiurlionio vidinio pasaulio ir jo paties dvasingumo prasminga išraiška, aprašyta pačiais gražiausiais ir skambiausiais žodžiais. Labiausiai akcentuoti galima pačia literatūrinio teksto pradžią, kurioje Čiurlionis jausmingai kreipiasi į Viešpatį, prašydamas jam nušviesti kelią, kuriuo šis eina, visi jį iš paskos seka, tačiau jis pats suvokia, jog tai ilga „procesija“, reikalaujanti pasiryžimo ir jam svarbu, kad žmonės nesektų iš pasakos beatodairiškai. Čiurlionis tekste naudoja ir įmantrius simbolius, susijusius su gamta, per kurią jis tarsi eidamas pametė kelią. Jis pats nežino kur eina, o pasak jo, kaip ir buvo minėta, visi iš paskos eina ir tikisi surasti savąjį. Tam jis prašo jėgų ir nušvitimo iš paties aukščiausiojo, kaip iš dorovingiausio ir patikimiausio šaltinio, didelės jėgos, kuri gali paklydėlį nukreipti ten, kur reikia. Čiurlionis taip pat tekste ir toliau domisi jam rūpimais dalykais. Ne tik ar pavyks atrasti kelią, tačiau ar apskritai jis bus ilgas. Čiurlioniui svarbu ne tik pati procesija, tačiau ir viso šio kelio prasmė bei tikslas, link ko bandoma kryptingai eiti. Iš metaforiškosios perspektyvos galima sakyti, kad Čiurlionis kalba apie gyvenimo prasmę, kurios ieškodamas pasimetė. Tačiau patį tekstą galima interpretuoti labai įvairiai. Svarbiausia žinoti, jog šis tekstas apeliuoja į aukščiausias jėgas, kurios visada turi padėti, kai žmogui yra sunku ir parodo dvasiškąją Čiurlionio pusę, jo baimes, paklydimus bei troškimus, iš kurių galima mokytis ir semtis atitinkamos gyvenimo patirties bei suvokimo.

„Laiškai Sofijai“

Tai 2011 m. išleista, ko gero, romantiškiausia knyga, kurioje sutilpo gražiausi, unikaliausi, nuoširdžiausi dalininko ir kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio laiškai savo sužadėtinei, o vėliau jau ir žmonai Sofijai Kymantaitei. Šis, galima sakyti, memuarinis veikalas, akivaizdu, kad buvo išleistas ne paties Mikalojaus Konstantino Čiurlionio. Veikalas buvo paruoštas ir išleistas Vytauto Landsbergio, kaip unikalus kultūrinis ir istorinis paveldas, dar kartą pažymintis ir įprasminantis paties Mikalojaus Konstantino Čiurlionio egzistenciją ir prasmingą būtį. Knygoje surinkti tekstai ir laiškai – tiesiog stulbinami. Juose atsiskleidžia to meto menininko Čiurlionio gyvenimo įvykiai, įvairiausios emocinės, kūrybinės ir kitokio braižo paskatos, net ir liūdesys gyvenime bei išgyvenimai, turėję įtakos menininko būsenai. Šie laiškai pirminis šaltinis, atskleidžiantis svarbiausius Čiurlionio jausmus ir pojūčius. Tačiau kartu šis veikalas atskleidžia meilės ypatingumą, gebėjimą veikti išvien – mylėti, jausti, statyti, būti kartu, kurti ateitį ir visaip kitaip puoselėti ryšį nepaisant visų sunkumų ir didelio atstumo. Kad ir pačiame pirmajame „Laiškų Sofijai“ veikalo laiške, parašytame Čiurlionio 1908 m. Druskininkuose, akivaizdu, kaip Čiurlionis myli Sofija Kymantaitę. Tame laiške jis aprašo visą savo dieną, taip pat mini tai, kiek daug apie ją galvoja ir apskritai kokios ji didelės reikšmės turi Čiurlionio gyvenime, kuriame ji vienintelė yra pati svarbiausia, nes nuo jos gautas laiškas Čiurlioniui būdavo tikra šventė, tikras nesumeluotas įsimylėjusio žmogaus džiaugsmas. Skaitant šiuos Čiurlionio laiškus net ir patį skaitytoją, akivaizdu, jog gali užklupti gana šilti jausmai, jaukumas ir kt., nes rašyti laiškai tarsi užkoduoti skleisti gėrį ir šilumą. Tad šis veikalas unikalus. Jį skatinat galima persikelti ne tik į tą gūdžią XX a. pradžią, tačiau iš šalies pastebėti ir idealius santykius tarp moters ir vyro. Daugelyje Čiurlionio laiškų vyrauja mažybiniai žodeliai, pasidžiaugimai, pasakojimai ir kitokios svarbios detalės, kurios tiesiog idealiai įsiterpia į laiškų kontekstą. Netgi paties Čiurlionio parašas laiškuose yra „Tavo Kastukas“. Žinoma, šiuose laiškuose pastebimas ir skausmas, liūdesys. Juk būti atskirtiems mylimiesiems išties yra sunku, tačiau į tai žvelgiama su melancholiška, nuoširdžia, ilgesinga gaida: „Nepyk, jeigu kartais liūdesys prasiveržia iš Tau brėžiamų žodžių, tai tik taip sau, ir tai tuoj praeina – o dabar nuo to laiko, kai gavau siuntinį, esu beveik visados linksmas.“. Kūrinyje sudėta daugiau nei dešimt laiškų ir visuose juose slypi didelė Čiurlionio dalis esybės.

Kalbėjimai (Visi kalbėjimai patikrinti redaktoriaus)

Žmogaus ryšio su žmogumi svarba grožiniuose kūriniuose. – 10 klasės (PUPP)

Grožinė literatūra – tarsi vertybių lobynas bet kuriam žmogui. Nenuostabu, kad įvairiuose grožinės literatūros kūriniuose kalbama apie labai svarbius dalykus. Vienas iš tokių svarbių dalykų – žmonių tarpusavio santykiai, ryšiai. Būdamas pats protingiausias iš gyvų būtybių, žmogus privalo būti atsakingas prieš kitą. Literatūroje toks žmogiškumas ir apskritai žmonių santykiai vaizduojami…


Kalbėjimas apie kūrybą žmogaus gyvenime. – 10 klasės (PUPP)

Kūryba kiekvienam turi ypatingos reikšmės. Vieni ją skaito, o kiti – rašo. Tad kuriantys žmonės su kūryba susiduria kaip su savo sielos atspindžiu, savo patyrimų liudijimu, kuris atiduodamas visų žmonių teismui. Žmogus kurdamas išreiškia save ir apskritai kūryba jam yra tarsi priemonė parodyti savo jausmus. Tad šioje kalboje detalizuotai plėtojama…


Kūryba kaip meilės raiška. – 10 klasės (PUPP)

Meilė ir kūryba yra du labai žmogui svarbūs dalykai, kurie iš esmės yra tarpusavyje labai glaudžiai susiję, kadangi kūrybą galima traktuoti kaip atitinkamą meilės išraišką. Todėl šioje kalboje daug dėmesio skiriama analizavimui ir argumentavimui, kodėl vis dėlto kūryba yra kaip meilės raiška. Taip pat, norime visus pradžiuginti, nes nuo šių…

Kodėl verta pirkti iš Potemes.lt?
  • Kalbėjimų rašyme turime 9-ių metų patirtį.
  • Visiems kalbėjimams yra paruošti išplėstiniai planai, skaidrės, galimi egzaminavimo klausimai bei informaciniai šaltiniai.
  • Visi kalbėjimai yra pakartotinai patikrinami profesionalaus redaktoriaus!
Ką turi pasakyti mūsų klientai?