Jūsų patogumui paruošėm supaprastintą paiešką. Įrašykite raktinį žodį ir raskite sau tinkantį kalbėjimą, pastraipą, rašytoją. Sąrašas atsiras suvedus nors vieną raktažodį:

Kalbėjimo potemės 2019

Rašome pavyzdinius kalbėjimus jau 9-us metus, todėl galite pasikliauti mumis! 🙂 Pasirinkite Jūs dominančią potemę ir atsisiųskite lietuvių kalbos kalbėjimą per 5 minutes! Jei kalbėjimas Jūsų mokyklai jau užimtas, parašykite mums el. paštu Potemes.lt@gmail.com, suderinsime terminą naujo kalbėjimo parašymui 🙂

Pranas Vaičaitis (biografija, kūrybos bruožai, konspektas, kalbėjimai, pastraipos)

autorio nuotrauka
Biografija

Lietuvių poetas ir vertėjas Pranas Vaičaitis gimė 1876 m., Santakų kaime, dabartiniame Šakių rajone. Tėvai nuo mažens Prano Vaičaičio nelepino. Nebuvo iš ko. Tai lėmė ir tai, kad iškart po Prano Vaičaičio gimimo, Pranas sulaukė dar dviejų brolių – Juozo ir Jono. Pranas Vaičaitis nuo mažens buvo gan silpnos sveikatos ir netgi kiek uždaro būdo. Jis mėgdavo slėptis, žaisti bei apskritai daryti ką nors atokiai nuo kitų. Neretai Vaičaičio nemažai tekdavo ieškoti. Vaičaitis pirmuosius mokslus ėjo Sintautų pradžios mokykloje, tačiau jos nebaigė. 1887 m. tėvai šiaip ne taip Vaičaitį įtaisė Marijampolės gimnazijos suole. Būtent gimnazijos laikais atsivėrė literatūrinė Vaičaičio dvasia. Vengdamas pamaldų, skaitydamas draudžiamą literatūrą, Antano Baranausko, Simono Daukanto ir kt. tekstus jis pagaliau pradėjo suprasti savo gyvenimo ambicijas, tad būdamas vos trylikos, Vaičaitis ėmė eiliuoti. Nepaisant Vaičaičio ambicijų gyvenimą sieti su literatūra, tėvai norėjo, kad jis taptų kunigu, kaip ir tuo metu buvo priimtina daugeliui šeimų. Vaičaitis nemokėdamas atskirsti ir švelnindamas situaciją išvyko į Seinus. Ten pašnekėjęs su rektoriumi Vaičaitis paminėjo, kad turi tikėjimo stoką, todėl nebuvo priimtas. Kai Vaičaitis grįžo namo, tėvui tai nepatiko, jis išsižadėjo Prano Vaičaičio kaip sūnaus. Nuo to laiko Petras Vaičaitis su namais nebeturi tokio glaudaus ryšio. Negana to, neteko materialinės paramos. Verždamasis mokytis, Vaičaitis 1895 m. įstojo į Teisės fakultetą Peterburgo universitete. Nors ir jautė nepriteklių, rašytojas buvo aktyviai įsitraukęs į lietuvių draugijų veiklą, lavino save, ugdė, daug rašė bei skaitė. Taip pat jis sekė draudžiamą lietuvišką spaudą ir pats joje bendradarbiavo. Vaičaitis vedamas ambicijų ir užsidegimo Teisės fakultetą baigė geriausiu balu, gavo pirmojo laipsnio diplomą. 1897 m. Pranas Vaičaitis buvo imtas persekioti dėl politinių priežasčių. Galiausiai jį sugavus, Teisingumo ministras jam skyrė bausmę kalėti kalėjime mėnesį. Dar vėliau Vaičaitis buvo nubaustas administracine tvarka, o bausmės atlikti iš Peterburgo turėjo važiuoti į Kalvariją. Tai sužlugdė Vaičaičio reputaciją, o svarbiausius baigiamuosius egzaminus poetui teko atidėti vėlesniam laikui. Teisininko karjera Vaičaičio kiek vėliau taip nebeviliojo kaip prieš tai, tad jis buvo nutaręs vykti į Belgiją ir ten mokytis komercijos amato, bet dėl nepritekliaus to nedelsiant padaryti negalėjo. 1900 m. Vaičaitis gavo diplomą ir įsidarbino Peterburgo Mokslų akademijos bibliotekoje. Deja, poetas susirgo džiova, tad jam teko grįžti į gimtuosius namus. Susirgęs Vaičaitis rašė itin daug. Daugiau nei paprastai. Vaičaitis būtų buvęs išgelbėtas, jis svajojo važiuoti gydytis į džiovininkų sanatoriją, tačiau tėvas dėl savo principų Vaičaičiu labai susirūpino tik paskutinėmis jo gyvenimo dienomis. Tad Pranas Vaičaitis mirė 1901 m. būdamas vos 25 metų. Iškilmingai buvo palaidotas Sintautų kapinėse.

Kūryba ir jos bruožai

Prano Vaičaičio išlikęs poetinis palikimas nėra labai gausus. Tai nenuostabu, nes mirė būdamas vos 25 metų. Tačiau toje, kad ir negausioje išlikusioje jo lyrikoje galima įžvelgti dvi pagrindines kūrybos kryptis: visuomeninę – patriotinę bei asmeninę. Prano Vaičaičio kūryboje gausu tėvynės grožio ir ilgesio motyvų. Iš to Vaičaičio lyrikoje gimsta nostalgija. Jo kūryboje taip pat įžvelgiami ir socialiniai motyvai. Šiuose motyvuose neretai susipina prabanga ir skurdas su patriotiniais aspektais, kurie lyrikoje išreiškiami, kaip tautai daromos neatleistinos skriaudos, materialinis skurdas, darbų sunkumas, gyvenimo vargas. Vaičaitis savo kūryboje į praeitį žiūri gana romantiškai. Tad iš visų šių pateiktų Prano Vaičaičio kūrybos bruožų, galima sakyti, kad jis yra tylaus liūdesio poetas.

Kūrinių aprašymai

„Yra šalis“

Tai lyrinis poeto Vaičaičio kūrinys, unikalus eilėraštis, kuriame daugiausiai orientuojamasi į sunkumus, kurie dažniausiai regimi žmonių niūrioje kasdienybėje. Tad nesuklystume sakydami, kad būtent šis eilėraštis yra kupinas kasdieniškumo, savitumo ir artumo paprastam žmogui, kuris visa tai puikiai supranta ir skaitant eilėraštį gali kartu labai lengvai, nepaisant to, kad kūrinyje, visgi, pagrindinio lyrinio herojaus ar kitaip tariant objekto – nėra. Eilėraštyje kalbama apibendrintai, todėl atskirų eilėraščio figūrų rasti neįmanoma. Pagrindiniai aspektai apie ką Vaičaitis kalba kūrinyje – tai jau minėta žmonių kasdienybė, o šalia jos poetas išryškina ir svarbius gražios bei žmogui ypač svarbios gyvenime gamtos motyvus. Tuose motyvuose iškyla tėvynė, jos grožis, žmogus ir pastebimi jau minėti vargai. Išanalizavus paties eilėraščio konceptą ir prisiminus pastarąjį sakinį, nebelieka abejonės, kad poeto pagrindinė norima išsakyti eilėraštyje mintis yra būtent tokia – žmogus yra daugiausiai ir sunkiausiai dirbantis gyvas organizmas visoje žemėje, nepaisant to, dėl ko jis dirba – dėl savęs, dėl artimų, dėl tėvynės ar dar ko nors. Svarbiausia, kad jis vargsta, o tame varge, visgi, sugeba atrasti laimę ar kokių nors dar vertingų gyvenimo paskatų, kurios taurina jį. Eilėraščio kūrėjui išties sunku, tad jis su liūdesio gaidele aprašo, kad žmonėms dažniausiai tenka palikti šią šalį, taip dažniausiai ir nepamačius svarbiausių jos detalių ir tikrojo jos grožio. Tokiomis gaidomis išties pajaučiama tikra melancholija, tarsi liūliuojanti žmogų ir jam pasakojanti svarbią istoriją, iš kurios jis tikrai turi ką pasimokyti. Todėl, kad viskas ateityje nepasisuktų dar blogesne linkme, poetas tarsi aptaria tai, koks indėlis dedamas į ateitį, į ateities kartas ir ateityje vyksiančius dalykus. Jam tai išties svarbu. Tad visa tai remiamasi prisimenant ir didžiausius protėvių vargus, didingą ateitį, tai, kaip ši veikė ar dar tebeveikia visuomenę. Todėl kūrinyje tarsi keliaujama laiku. Taip pat keliaujama ir erdvėje, nes kūrinys prasideda nuo žemės vaizdavimo, o galiausiai baigiasi danguje, todėl judama iš apačios į viršų. Pradedama sunkiais žemės darbais, kurie vargina ir baigiama ypač žvaigždėtu, svajingu dangumi, ką ir galima susieti su praeities ir dabarties analizavimu bei ateities perspektyvų kūrimu tame žvaigždėtame danguje. Svarbu paminėti ir tai, kad kūrinyje viskas vyksta būtent vasarą. Tai tinkamiausias laikas kalbėti apie gamtą, apie žmonių gyvenimą, nes viskas įsivaizduojama gyva, visa tai juda ir nestovi vietoje. Tad toks vaizdingumas skaitytojui dar geriau padeda įsijausti ir suvokti Vaičaičio norimą perteikti eilėraščio prasmę.

Kodėl verta pirkti iš Potemes.lt?
  • Kalbėjimų rašyme turime 9-ių metų patirtį.
  • Visiems kalbėjimams yra paruošti išplėstiniai planai, skaidrės, galimi egzaminavimo klausimai bei informaciniai šaltiniai.
  • Visi kalbėjimai yra pakartotinai patikrinami profesionalaus redaktoriaus!
Ką turi pasakyti mūsų klientai?