Jūsų patogumui paruošėm supaprastintą paiešką. Įrašykite raktinį žodį ir raskite sau tinkantį kalbėjimą, pastraipą, rašytoją. Sąrašas atsiras suvedus nors vieną raktažodį:

Kalbėjimo potemės 2019

Konsultuojame ir rašome pavyzdinius, mokomuosius kalbėjimus jau 9-us metus, todėl galite pasikliauti mumis! 🙂 Pasirinkite Jūs dominančią potemę ir atsisiųskite lietuvių kalbos mokomąjį kalbėjimą per 5 minutes! Jei kalbėjimas Jūsų mokyklai jau užimtas, parašykite mums el. paštu Potemes.lt@gmail.com, suderinsime terminą naujo pavyzdinio kalbėjimo parašymui 🙂

Romualdas Granauskas (biografija, kūrybos bruožai, konspektas, kalbėjimai, pastraipos)

autorio nuotrauka
Biografija

Lietuvių prozininkas, dramaturgas bei eseistas Romualdas Granauskas gimė Antrojo pasaulinio karo metais – 1939 m., Mažeikiuose. Rašytojo motina Rozalija buvo paprasta namų šeimininkė kilusi iš Naikių kaimo, o tėvas Ignas buvo eigulys, kildinęs save iš plikbajorių Granauskų. Romualdas Granauskas pradinį išsilavinimą įgijo Šauklių pradinėje mokykloje. Vėliau mokėsi Mažeikių pirmojoje vidurinėje mokykloje. Būdamas visai jaunas, 1954 m. Granauskas pradėjo savo kūrybinį kelią – ėmė rašyti pirmuosius apsakymus. Po trijų metų rašytojas baigė Sedos darbo jaunimo mokyklą, kurią baigęs tais pačiais metais atsidūrė sovietų armijoje. Čia jis išbuvo iki 1962 m. Apskritai Romualas Granauskas buvo labai išsilavinęs, daug kur mokėsi ir turi įvairios patirties, nes mokėsi net ir Klaipėdos jūreivystės mokykloje bei Kauno politechnikos institute mokėsi radiotechnikos. Daugiausia Granauskas dirbo žemaitijos etnografinėje srityje – Klaipėdoje, Skuode, Sedoje, Mosėdyje, Mažeikiuose. Dirbo ir šaltkalviu remontininku, ir betonuotoju – dailide, ir instruktoriumi, ir muzikantu, ir t.t. Galiausiai 1968 m. Granauskas aktyviai dirbo žiniasklaidoje, laikraščio „Mūsų žodis“ bei žurnalo „Nemunas“ redakcijose. Nuo 1972 m. Romualdas Granauskas daug laiko praleido Kaune, čia gyveno ir dirbo. Atsidūręs Vilniuje visiškai atsidėjo kūrybiniam darbui, 1973 m. tapo Lietuvos rašytojų sąjungos garbingu nariu. Pasiligojęs Romualdas Granauskas mirė palyginti neseniai, 2014 m., Vilniuje. Palaidotas Antakalnio kapinėse.

Kūryba ir jos bruožai

Granausko proza kritikų yra vadinama labai universalia ir unikalia. Jis žiūrėjo į istoriją, į laiko gilumą ir praeities kultūrą, tad nenuostabu, kad rašytojo epicentre dažnai atsiduria kaimas. Taip yra todėl, kad būtent valstiečio pasąmonėje geriausiai įsišaknijusios svarbiausios pamatinės vertybės. Granausko prozos išskirtinumas pasižymi ir tuo, kad rašytojas svarbiomis detalėmis padaro jas visas, be išimties. Kūriniuose svarbu tiek žodžiai, tiek gestai, tiek pati tyla. Taip tarsi pabrėžiama žmogaus organiška ir ypatinga būtis. Granausko kūryboje svarbus poetiškumas, tekste gausu tropų ir kitų raiškos priemonių. Pasakotojo rolei būdingas iškilmingas, tam tikrą nuotaiką kuriantis tonas. Sakiniai ilgi, tačiau stilistiškai beveik tobuli.

Kūrinių aprašymai

„Gyvenimas po klevu“

Tai 1988 m. išleista trumpa apysaka, kurioje supriešinamos kaimo ir miesto erdvės, pasakojama senolės Kairienės kelionė iš sodybos į gyvenvietę ir atgal. Tačiau tai nėra pagrindinis kūrinio akcentas. Pagrindinį kūrinio akcentą labiausiai sudaro pačios Kairienės apmąstymai, plėtojami kūrinyje. Tad šioje apysakoje daugiausiai kalbama apie besikuriančias gyvenvietes, jose esantį triukšmą ir moralinių vertybių nuvertėjimą bei apskritai žmonių nužmogėjimą. Kitaip tariant, kūrinyje nuodugniai per Kairienės paveikslą yra apmąstomas senasis ir naujasis pasauliai, kurie šiandien pinasi ir neduoda Kairienei ramybės. Negana to, Kairienės mintys kūrinyje vaizduojamos kaip ypač slogios, nes pasakojama visa jos istorija, kaip mirė vyras, kol galiausiai kūrinio pabaiga taip pat išplėtojama dar liūdnesnėmis mintimis – Kairienę ir jos anūką Darių pervažiuoja traktorius. Tai ypač jausmingas, skaitytoją galintis sugraudinti ir priversti susimąstyti, kūrinys. „Su peteliške ant lūpų“ (iš rinkinio „Duonos valgytojai“). Tai gana nesudėtingo siužeto apysaka, kurioje vaizduojamas vyras, grįžtantis po laidotuvių. Akivaizdu, kad jo galvoje kirba milijonai minčių, todėl šis sunkiai užmiega arba išvis neužmiega. Jam vaidenasi ir jo būklė tikrai prasta, o mintimis pagrindinis veikėjas Vaitkus vis grįžta į praeitį. Apskritai kūrinyje kuriama ypač sunki Vaitkaus dalia ir pasakojama apie jo chaotiškumą bei gyvenimo nemalones. Kūrinyje apskritai kaip ir daugelyje kitų Granausko kūrinių figūruoja senosios ir jaunosios kartos kontraversiškumas, pasakojama apie senųjų namų ilgesį, norą būti kuo arčiau savo gimtinės ir jaukios aplinkos, kuri nieku gyvu nepritampa miesto aplinkai. Taip pat kūrinyje traktuojamas ir vertybių nykimas, šiuolaikinio pasaulio sunkumas, kuris nėra priimtinas Vaitkaus atžvilgiu, todėl jis tik egzistuojantis ir rezignuojantis žmogus, kurio apmąstymai kūrinyje dominuoja ir leidžia suvokti esmines šio pasaulio problemas. „Duonos valgytojai“. Tai novelė, kurioje Granauskas subtiliais motyvais atskleidžia jo kūryboje ir taip dažną kartų konfliktą, vertybių ir suvokimo kitoniškumą, kontraversiškumą. Kūrinyje daugiausia aprašomas senosios kartos gyvenimas, kuris pagrįstas daugiausiai tradicijomis. Taip pat svarbus tikėjimas ir šventumas. Apie visa tai galima spręsti ir iš novelės pavadinimo, kadangi Granauskas novelėje kaip pagrindinį akcentą ir siužeto motyvą pasirenka duonos kepimo ritualą, aprašant Rimkų šeimos gyvenimą, kaip ateina svečiai pas juos, kaip valgo duoną, kaip ja gardžiuojasi ir džiaugiasi. Kūriniu tarsi perteikiamas senojo kaimo vaizdas, kuriame vyrauja dar nepaveiktų okupacijos žmonių gyvenimas, kaimo bendruomenės vieningumas, kurio nebėra matyti šiandieninėje visuomenėje. Telkiamasi į praeitį ir tai, kaip joje buvo gera gyventi žmonėms.

„Laimingiausioji vasara“

Tai Granausko knygoje „Trečias gyvenimas“, išleistoje 2014 m. esanti esė. Pagrindinis šio kūrinio veikėjas – mažas berniukas, vardu Romualdas, kuris beprotiškai norėjo lankyti mokyklą, tačiau tėvas jam ją lankyti uždraudė. Tad berniukas visai vasarai paniro į knygų skaitymo malonumus. Veiksmas šioje esė vyksta pokariu, Mosėdžio kaime. Tai esė apie pačią pradžių pradžią, kada vaikas dar labai žingeidus, norintis pažinti tiek daug, kiek įmanoma. Tokiu noru pažinti viską pasižymėjo ir kūrinio veikėjas Romualdas, nepaisant tėvų draudimų ir pamokymų. Iš esmės, analizuojant kūrinį ir žvelgiant iš paties rašytojo perspektyvos, visą šį esė galima vadinti paties Romualdo Granausko vaikystės prisiminimu, kuris apčiuopia labiausiai įsimintinas jo vaikystės akimirkas. Nuo knygų, iki rastų granatų, komunistinio rėžimo ir kitų aspektų, kurie brandino jaunąjį rašytoją. Jo gyvenimas buvo įdomus, tačiau sykiu ir pavojingas, o išgyvenamos ir aprašomos patirtys dar nuo mažų dienų skaitytoją tarsi perkelia į to meto visuomenę, kurioje atsispindi kaimo gyvenimas, kuriame pokario laikotarpiu trūkinėjo artimųjų ryšiai, buvo išgyvenamos netektys, išgyvenamos tremtys ir kiti aspektai, kurie vėlgi primena tam tikrus istorinius liudijimus, kuriuos užrašyti galėjo tik tie, kurie ir gyveno tokiu žiauriu laikotarpiu, nesuprantamu šiandieninei visuomenei. Kitaip tariant, „Laimingiausioje vasaroje“ detaliai aprašoma kaimo žmonių kasdienybė, jos savotiškos problemos ir jų centre figūruojančio bei viską stebinčio iš šalies jaunojo rašytojo gyvenimas bei pastebėjimai, kuriuos jis sugebėjo atsiminti ir užrašyti kaip savo autobiografinį liudijimą apie to meto patirtis ir išgyvenimus, kurie rašytojui suteikė ne tik skaudžių, tačiau ir laimingų, gyvenimą ir jo prasmę įprasminančių patirčių, kurias augantis žmogus turi patirti tam, kad suvoktų aplinkui vykstančius dalykus.

„Liūdnosios upės“

Granausko sukurta novelė, esanti rinkinyje „Šventųjų gyvenimai“, išleistame 2013 m.. Ši novelė labai jausminga, subtiliai aprėpianti vaizduojamo mažo berniuko, pagrindinio novelės veikėjo, požiūrį ir tokio amžiaus mentalitetą, atsiradusį iš užsibrėžimo išmokti kuo daugiau. Tad kūrinys pasakoja apie tremčių laikus, kada buvo stengiamasi gyventi kuo kukliau, kuo paprasčiau, pernelyg kažkuo neišpuikti. Šio pasakojimo centre atsidūręs mažas berniukas gyvena įprastai, mokosi mokykloje, džiaugiasi gamta ir gyvenimu, sugebėdamas pasiimti viską iš tos gamtos, kuri jam viską ir atiduoda, todėl kūrinyje aprašoma ir labai daug gamtos vaizdų, su kuriais susiduria berniukas. Kūrinys kiek vėliau pasisuka ta eiga, kad šis susipažįsta su kaimynu vaiku Broniumi. Su juo, skirtingai nei su kitais vaikais, šis ima bendrauti, žaisti, dalintis savo apmąstymais ir apskritai kartu jie ima leisti daug gražaus laiko, kuris atrodo niekada nesibaigs ir viskas visad bus gražu. Tačiau kūrinyje dar vėliau prasideda įtampa, kurioje susiduriama su tuometinių tremčių motyvu. Abipus Bartuvos upelio gyvenę berniukai privalo išsiskirti, nes Bronis turi būti išvežamas kartu su tėvais. Tai tragiškiausia novelės vieta, priverčianti susimąstyti, kiek skausmo, netekčių ir gyvenimo sunkumų turėjo patirti žmonės, gyvenę anuomet. Kada tikėjęsi, jog viskas bus gerai, vieną dieną jie yra priversti per trumpą laiką susirinkti savo mantą ir iškeliauti į svetimus kraštus, kuriuose niekada nebus taip gerai, kaip Lietuvoje. Ši novelė apibrėžia tiek džiaugsmingus, tiek graudžius momentus, sudarančius atitinkamą tuometinės Lietuvos ir joje vyravusios ideologijos vaizdą, kuriame kaip esminiu jausmams sužadinti aspektu pasirenkama mažų vaikų draugystė, privalėjusi nutrūkti ir pasibaigti amžiams.

Kalbėjimai su šiuo autoriumi (Visi kalbėjimai patikrinti redaktoriaus)

Vienišo žmogaus likimo vaizdavimas literatūroje.

Tam, kad žmogus prasmingai ir pilnavertiškai nugyventų savo gyvenimą ir nesijaustų vienišas, jis privalo megzti prasmingus ryšius su kitais žmonėmis. Vienišumas – skaudi ir sudėtinga vidinė žmogaus būsena. Vienatvės slegiamas asmuo negali pasidalyti su kitais žmonėmis dalykais, kurie jam atrodo svarbūs, taip pat yra priverstas būti tik su pačiu savimi…


Tradicijos ir modernumo sandūrą R. Granausko novelėse „Kai šlama ąžuolai“ ir „Liūdnosios upės“.

Tradicija ir modernumas – du skirtingi, labai kontrastuojantys tarpusavyje ir literatūroje dažnai pastebimi bruožai. Šiuo atveju aktualus pats archajiškiausias ir tuo pačiu pats moderniausias Lietuvos rašytojas Romualdas Granauskas, kurio kūriniai kalboje yra analizuojami ir bandoma aiškintis, ties kuriais aspektais matoma tradicijos ir modernumo sandūra bei kokia viso to reikšmė bei…


Kodėl vyksta visų kartų konfliktai? Kalbėjimas apie kartų konfliktus.

Neretai pasitaiko, kad skirtingų kartų atstovai tarpusavyje nesutaria. Skaudžiausia, kai tokie konfliktai vyksta tarp kraujo ryšiais susijusių asmenų. Nesutarimus lemia tai, kad labai skiriasi įskiepytos vertybės – štai dažnai jaunam žmogui kur kas svarbesni materialūs dalykai. O kartais konfliktus skatina ir žmonių priklausomybės alkoholiui. Be vis to, kartoms būdingi skirtingi…


Kalbėjimas apie laiko atspindžius literatūroje.

Laiko ženklai yra tarsi istorijos pamatas ar koks nors savotiškas palikimas, kuris byloja apie praeityje vykusius įvykius. Labai dažnai tai pastebima literatūroje, kurioje laiko ženklai gali būti išreiškiami labai įvairiai, tačiau nepaisant visko jie vis vien sufleruoja apie istoriją. Tad šioje kalboje remiamasi žymiais lietuvių literatūros autoriais ir nagrinėjant kūrinius,…


Kaimo žmogus lietuvių literatūroje.

Lietuvių tauta yra kilusi iš kaimo – kaime glūdi visos senosios lietuvių vertybės ir tradicijos. Todėl nestebina, kad kaimo žmogus – labai dažna tema lietuvių literatūroje. Pirmasis grožinės literatūroje kūrinys lietuvių kalba – Kristijono Donelaičio „Metai“ – kalba apie kaimo žmogų ir jo gyvenimą. Apie kaimo žmogų šiek tiek kitaip…


Žmonių ryšio svarba lietuvių novelistikoje. Remdamiesi skaitytais kūriniais, aptarkite, kuo novelių veikėjai įdomus šiuolaikiniam skaitytojui.

Žmonės dažnai jaučia ryšį su literatūroje aprašomais veikėjais. Neretai jie būna kažkuo panašūs į skaitytojus. Tai lemia paties žmogaus požiūris į gyvenimą ir propaguojamos vertybės, kurios dažnai aptariamos kūriniuose. Būtent dėl to skaitytojai neretai būna susidomėję parašytais kūriniais, jų koncepcija ir panašiais aspektais, kurie sukuria tam tikrą ryšį tarp kūrinių…


Lietuvių novelistai dažnai vaizduoja asmenybę brandinančias jauno žmogaus patirtis. Pateikite tokių pavyzdžių ir atskleiskite, kokias žmogaus savybes jie skatina ugdyti. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Lietuvių novelistai – tai ypač talentingi kūrėjai, gebantys atvaizduoti pačias įvairiausias žmonių gyvenimo situacijas ir jas perteikti taip, kad jos skaitytojui duotų naudos. Todėl šiame kalbėjime yra pasakojama, apie kokias asmenybę brandinančias jauno žmogaus patirtis kalba novelistai bei argumentuotai atskleidžiama, kokias žmogaus savybes jie skatina ugdyti. Prie kiekvieno kalbėjimo galėsite…


Motinystės tema lietuvių literatūroje. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Motina – pirmasis žmogus kiekvieno vaiko gyvenime. Motina yra ypač svarbus žmogus vaikui, nes motina moko vaiką kaip gyventi, kaip pažinti ir suprasti pasaulį. Motiniška meilė yra ypač svarbi vaikui – be jos vaikas nežino, kas yra meilė ir šiluma. Bet ne kiekviena motina rūpinasi savo vaiku – dažnai motinos…


Žmogaus egzistencijos prasmė lietuvių literatūroje. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Gyvenimas yra ilgas, kupinas džiaugsmo ir skausmo, o gyvenimo prasmė dažnam žmogui išlieka mįsle. Kiekvienas žmogus gyvena individualų gyvenimą, tačiau ne kiekvienas žmogus žino, kodėl jis gyvena. Žmogus gali ieškoti gyvenimo prasmės įvairiuose dalykuose – tai gali būti šeima, darbas ar meilė. Bet egzistencijos prasmės paieškos visada būna ilgos ir…


Kokį lietuvės moters paveikslą kuria įvairūs rašytojai? – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Palyginkite, kaip lietuvės moters paveikslą kuria įvairūs rašytojai? Moters vaidmuo kalbėjimas. Moters paveikslas kalbėjimas. Įvairūs rašytojai savo įvairiuose kūriniuose pateikia labai daug įvairių paveikslų. Todėl šiame kalbėjimo pavyzdyje, daugiausiai orientuojamasi į lietuvės moters paveikslą bei koks jis yra. Todėl šiame kalbėjimo pavyzdyje, remiantis įvairiais literatūriniais kūriniais, pasakojama, kokia yra lietuvė…


Prisiminimų svarbos tema lietuvių literatūroje. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Kodėl žmogui svarbus prisiminimai? Prisiminimai žmogui – tai labai reikšmingas aspektas, parodantis, kad žmogus tikrai gyvena ir kažką tokio patiria, kad gali prisiminti, tuo gyventi, ar tuo remiantis liudyti dalykus. Tad šiame kalbėjimo pavyzdyje, remiantis tokių kūrėjų, kaip Balys Sruoga, Romualdas Granauskas bei Jonas Biliūnas kūryba ir asmeniniais atvejais, argumentuotai…


Kokios žmogaus savybės aukštinamos Biblijoje ir šiuolaikinėje literatūroje? – 10 klasės (PUPP)

Kiekvienas žmogus turi atitinkamų savybių, kurios gali būti peikiamos ir gali būti aukštinamos. Tad šiame kalbėjimo pavyzdyje labiausiai orientuojamasi į aukštinamas žmogaus savybes. Taigi kalbėjimo pavyzdyje argumentuotai kalbama apie tai, kokios aukštinamos žmogaus savybės atsiskleidžia Biblijoje bei šiuolaikinėje literatūroje. Prie kiekvieno kalbėjimo galėsite įsigyti išplėstinį planą,  skaidres ir  galimus egzaminavimo klausimus.…


Senojo lietuviško kaimo gyvenimo būdas lietuvių literatūroje. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Lietuvių literatūroje yra pasakojama ypač daug įdomių dalykų. Na, o vienas jų – senojo lietuviškojo kaimo gyvenimo būdas. Todėl šiame kalbėjimo pavyzdyje – tai pagrindinis objektas, kuris nagrinėjamas. Taigi kalbėjimo pavyzdyje pateikiama, koks tas senojo lietuviškojo kaimo gyvenimo būdas, kuo jis ypatingas bei kokiais aspektais atsiskleidžia lietuvių literatūros kūriniuose. Taip…


Lietuvių agrarinės kultūros nykimo problema XXa. antrosios pusės lietuvių prozoje. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

XX a. antrosios pusės lietuvių prozoje ėmė ryškėti akivaizdus miesto dominavimas. Kaimas ir agrarinė kultūra, plėtota jame, prarado prasmę arba pradėjo nykti. Tad siekiant išsiaiškinti visas lietuvių agrarinės kultūros nykimo priežastis, galima jas atrasti būtent XX a. antrosios pusės lietuvių prozoje. Todėl šiame kalbėjimo pavyzdyje ir aiškinamos šios priežastys, remiantis…


✅Darbo reikšmė ir prasmė lietuvių literatūroje. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

✅Darbo vertė ir prasmė lietuvių literatūroje. Darbo įprasminimas lietuvių literatūroje. Darbas – labai svarbus žmogaus gyvenimo reiškinys, kuris žmogų lydi jau nuo pat seniausių laikų. Todėl neabejotina, kad darbas yra reikšminga žmogaus gyvenimo dalis, kuri tiesiogiai veikia žmogaus gyvenimą. Apie tai nemažai rašoma ir lietuvių literatūroje, todėl šioje kalboje remiantis ja,…


Kaimo žmogaus ir aplinkos santykis lietuvių literatūroje. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Agrarinė kultūra nuo senų senovės neatsiejama nuo Lietuvos. Tad nenuostabu, kad lietuvių literatūroje labai dažnai piešiamas lietuvio, kaip kaimo žmogaus, paveikslas. Kaime gyvenantis žmogus su jį supančia aplinka elgiasi labai įvairiai. Kartais jis yra nuolankus ir nusileidžiantis kitiems kaip Juozo Tumo-Vaižganto sukurtas Mykoliuko personažas. O kartais, kaip štai modernisto Jurgio…

Kodėl verta pirkti iš Potemes.lt?
  • Mokomųjų kalbėjimų rašyme turime 9-ių metų patirtį.
  • Visiems kalbėjimams yra paruošti išplėstiniai planai, skaidrės, galimi egzaminavimo klausimai bei informaciniai šaltiniai.
  • Visi kalbėjimai yra pakartotinai patikrinami profesionalaus redaktoriaus!
Ką turi pasakyti mūsų klientai?