Jūsų patogumui paruošėm supaprastintą paiešką. Įrašykite raktinį žodį ir raskite sau tinkantį kalbėjimą, pastraipą, rašytoją. Sąrašas atsiras suvedus nors vieną raktažodį:

Kalbėjimo potemės 2018
Rašome pavyzdinius kalbėjimus jau 8-us metus, todėl galite pasikliauti mumis! :) Pasirinkite Jūs dominančią potemę ir atsisiųskite lietuvių kalbos kalbėjimą per 5 minutes! Jei kalbėjimas Jūsų mokyklai jau užimtas, parašykite mums el. paštu Potemes.lt@gmail.com, suderinsime terminą naujo kalbėjimo parašymui :)

Simonas Stanevičius (biografija, kūrybos bruožai, konspektas, kalbėjimai, pastraipos)

autorio nuotrauka
Biografija

Lietuvos kultūros veikėjas bei rašytojas Simonas Stanevičius gimė 1799 m., Kanopėnų kaime, Raseinių rajone, smulkių žemaičių bajorų šeimoje. Būdamas 17 metų Stanevičius pradėjo savarankišką gyvenimą, užsidirbdavo pinigus sau ir studijoms. 1817 m. būsimasis rašytojas mokėsi Kražių gimnazijoje. Ją baigęs Kražiuose liko apie metus ir toliau užsiėmė darbu. Buvo korepetitorius. Atėjus 1822 m. Simonas Stanevičius įstojo į prestižinį Vilniaus universitetą, literatūros ir laisvųjų menų fakultetą. Čia susiformavo Simono Stanevičiaus pasaulėžiūra, kuri skatino jį tapti labiau pilietiškesniu. Tai jam atvėrė galimybę savanoriškai prisidėti prie lietuviškų knygų leidimo ir lietuvybės gaivinimo. 1823 m. Simonas Stanevičius išspausdino pirmuosius savo kūrinius. 1826 m. jis baigė universitetą ir liko Vilniuje. Čia jis formavo savo gyvenimą ir veiklas, tad ir toliau darė tai, ką labiausiai mokėjo – vertėsi privačiomis pamokomis, tęsė lituanistikos studijas, dirbo su spauda ir rengė įvairiausius straipsnius bei leidinius. 1829 m. Simonas Stanevičius išleido gramatiką, dainų rinkinį bei išspausdino bei paskelbė kitus savo kūrinius.Visa tai atlikęs, Simonas Stanevičius apsigyveno Raseiniuose. Čia jį globojo grafas Jurgis Plioteris. Stanevičius Raseiniuose tvarkė jo biblioteką, kurioje buvo siekiama surinkti beveik visus su Lietuva, jos istorija bei kalba susijusius leidinius bei rankraščius. 1831 m. Stanevičius kartu su Jurgiu Plioteriu vyko į Karaliaučių, kur susipažino su Liudviku Rėza. Dar vėliau, manoma, kad keliavo į Rygą. Jurgis Plioteris Stanevičiui labai viskuo padėjo ir jį globojo, nes jo lėšomis buvo spausdinami Stanevičiaus veikalai, jis gyveno pas Plioterį ir kt. Grafui Plioteriui mirus Stanevičius liko be užnugario, liko Raseiniuose, tačiau po kurio laiko jis persikėlė gyventi pas Plioterio brolį Kazimierą, netoli Švėkšnos, kur ir parašė savo darbą apie lietuvių mitologiją. Simonas Stanevičius mirė 1848 m. susirgęs džiova. Tuomet jam buvo 48 m.

Kūryba ir jos bruožai

Stanevičius yra unikalus rašytojas ir savo kūriniais išsiskiria iš kitų to meto amžininkų. Remiantis svarbiausiais Stanevičiaus kūriniais, galima daryti prielaidą, kad jo tikslas buvo kūriniais ne tik pasirodyti, tačiau ir įdiegti skaitytojams tam tikrą mąstymą ir suvokimą apie lietuvių literatūros tradicijas, parodyti literatūros gyvybingumą ir svarbą. Simono Stanevičiaus kūryboje regima begalės tautosakos motyvų, kurie akcentuojami su jo paties artimumu liaudžiai. Jo kūriniuose taip pat neretai išreiškiamos svarbiausios ir aktualiausios moralinės idėjos. Pastebima ir tai, kad kaip motyvus naudojo ir graikų klasiko Ezopo motyvus, kai kurias mintis, kurios papildydavo Simono Stanevičiaus kūrybą.

Knygų aprašymai

„Šlovė žemaičių“

Tai 1832 m. Simono Stanevičiaus sukurta odė. Jos prasmė gili ir reikšminga, kadangi šios odės paskirtis – pašlovinti Vilniaus mieste susitelkusių žemaičių kultūrinę veiklą ir jų pastangas. Svarbu pabrėžti, jog „Šlovė žemaičių“ yra traktuojama kaip pirmoji originali sukurta odė lietuvių literatūroje. Joje apdainuojamas ne tik Stanevičiaus taip pamiltas Vilniaus miestas, jo vaizdiniai ir visas jo širdžiai malonus miesto konceptas, kurį jis jautė ir išgyveno kasdien, nes pats čia studijavo. Stanevičius odėje apibendrinta ir to meto aktualias vyraujančias nuotaikas, kurios labai reiškėsi to meto visuomeniniame gyvenime bei kultūros darbe. Todėl „Šlovė žemaičių“ kartais dar vadinamas ir XIX a. pradžios šviesiojo jaunimo himnu. Tiesa, kalba odėje yra autentiška, todėl joje nemažai senų žodžių, kurių vartojimas tik dar kartą pabrėžia paties kūrinio originalumą ir dvasią. Be šių aspektų eilėraštis, ko gero, prarastų savo prasmę visais atžvilgiais. Nuo pat pirmųjų posmų, prisiminus Stanevičiaus jausmą, dėl ko šis ir parašė šią odę, jaučiamas ypač didelis patosas ir pasididžiavimas gyvenant Vilniuje, kurį Stanevičius regėdamas iš šalies ir aprašo. Jis kalba apie svarbius istorinius įvykius, detales bei analizuoja lietuviškumo ir pačios lietuvybės prasmę, kaip neatsiejamą nuo žmogaus gyvenimo aspektą, kurį Stanevičius pats jaučia, tik pats nori su visais tuo pasidalinti ir tarsi priversti jaustis panašiai. Todėl pati odė įtaigi, įsimenanti, nes joje gausu visko. Tiek patoso, tiek džiaugsmo, tiek gamtos vaizdų, tiek kreipinių, kurie žadina lietuvį. Apibendrintai tariant, šios odės paskirtis – išreikšti Žemaičių kultūrinio sąjūdžio jaunuomenės ir studentijos nuotaikas, šalia kurių reiškiasi ir idėjos, apeliuojančios į taisymą, „ką amžiai pagadino“. Todėl patoso paskirtis odėje yra gaivinti istorinę atmintį, bendrauti ir veikti, o ne sėdėti. Taigi matomos patriotizmo nuotaikos ir motyvai, remiantis net Antikos literatūros niuansais, taip tik dar labiau pagyvinant eilėraštį ir jį suvokiant kaip idealų tautos šauksmą.

Kodėl verta pirkti iš Potemes.lt?
  • Kalbėjimų rašyme turime 8-ių metų patirtį.
  • Visiems kalbėjimams yra paruošti išplėstiniai planai, skaidrės, galimi egzaminavimo klausimai bei informaciniai šaltiniai.
  • Visi kalbėjimai yra pakartotinai patikrinami profesionalaus redaktoriaus!
Ką turi pasakyti mūsų klientai?