Jūsų patogumui paruošėm supaprastintą paiešką. Įrašykite raktinį žodį ir raskite sau tinkantį kalbėjimą, pastraipą, rašytoją. Sąrašas atsiras suvedus nors vieną raktažodį:

Kalbėjimo potemės 2019

Rašome pavyzdinius kalbėjimus jau 9-us metus, todėl galite pasikliauti mumis! 🙂 Pasirinkite Jūs dominančią potemę ir atsisiųskite lietuvių kalbos kalbėjimą per 5 minutes! Jei kalbėjimas Jūsų mokyklai jau užimtas, parašykite mums el. paštu Potemes.lt@gmail.com, suderinsime terminą naujo kalbėjimo parašymui 🙂

Viktorija Daujotytė (biografija, kūrybos bruožai, konspektas, kalbėjimai, pastraipos)

autorio nuotrauka
Biografija

Lietuvos literatūros tyrinėtoja, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Viktorija Daujotytė – Pakerienė gimė 1945 m. rudenį nebegyvenamame Keiniškių kaime, esančiame Varnių valsčiuje, Telšių apskrityje. 1968 m. Viktorija Daujotytė baigė Vilniaus universitetą, kuriame studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Baigusi studijas Daujotytė 1972 m. pati pradėjo dirbti Vilniaus universitete ir nemažai laiko netgi vadovavo literatūros katedrai. Vadovavo jai iki 1985 m.. 1982 m. ji tapo docente, 1990 m. – profesore, o 1988 m. ji tapo filologijos mokslų daktare. 1975 m. Viktorija Daujotytė taip pat pateko į Lietuvos rašytojų sąjungos narių gretas. Viktorija Daujotytė taip pat turi nemažai apdovanojimų. 1993 m. ji buvo apdovanota Nacionaline premija, 1996 m. Daujotytė gavo Santarvės premiją. Jos bibliografijoje yra tikrai nemažai darbų ir veikalų, kurie prisidėjo prie lietuvių literatūros istorijos tyrinėjimo ir aiškinimosi. Jos darbų sąraše taip pat gausu ir mokomosios medžiagos, t.y. Viktorijos Daujotytės parašytų mokomųjų vadovėlių. Šiuo metu Viktorija Daujotytė ir toliau užsiima kūrybine veikla.

Kūryba ir jos bruožai

Viktorija Daujotytė – Pakerienė daugiausiai tyrinėja poezijos kūrinius bei rinkinius, o pačią literatūrą Daujotytė interpretuoja egzistencijų problemų aspektu. Pastebima, kad Daujotytės veikaluose apie lietuvių literatūrą, dažnai būna nagrinėjami moterų rašytojų kūriniai. Viktorijos Daujotytės veikalai daugiausiai analizuojantys, keliantys problemas, ieškantys atsakymo ir dedantys didelį indėlį į lietuvių literatūros istorijos puoselėjimą, kadangi jos bibliografijoje galima suskaičiuoti per septyniasdešimt veikalų, kurie atskleidžia žymiausių lietuvių literatūros rašytojų kūrinių esmę.

Kūrinių aprašymai

„Apie tėviškę“

Tai Viktorijos Daujotytės gana trumpos apimties tekstas, sutalpintas knygoje, pavadinimu „Gairės“, apie, ko gero, svarbiausią ir brangiausią žmogaus turtą – tėviškę. Visame tekste vyrauja mintys tik apie ją, kaip apie svarbiausią žmogaus gyvenimo aspektą, kuris nuo žmogaus yra neatsiejamas bet kokiu atveju. Nuo pat pirmųjų teksto eilučių Viktorija Daujotytė pradeda cituoti rašytojų mintis apie tėvynę, tarsi norint sustiprinti savo teksto ir jo norimos perteikti minties įvaizdį. Tėviškę Daujotytė vadina prarastuoju rojumi, kuris kiekvienam svarbus ir turintis didelę reikšmę. Tad ji cituodama garsius rašytojus ir poetus ne tik stengiasi sustiprinti savo teksto įtaigą, tačiau tuo pačiu ir traktuoja tai, jog tėvynės, tėviškės, savosios žemės praradimai yra tiesiog neišvengiami kūriniuose. Tai tarsi pagrindinis lietuvių kūrybos pamatas ir tai matoma jau nuo pat seniausių laikų, kada dėl vienų ar kitų priežasčių lietuviai prarasdavo savo tėviškę. Jiems prievartą ją tekdavo palikti arba tiesiog išvažiuoti pažinti pasaulio. Tačiau, pasak Viktorijos Daujotytės minčių, net ir prarasta tėviškė visad išlieka žmogaus mintyse ir visad į tą tėviškę gera sugrįžti, nes joje nuolatos jaučiamas saugumas, ramybė. Kažkoks ypatingas ir nesuvokiamas ilgesingas jausmas, priverčiantis susimąstyti, pajusti kažką savo. Daujotytė idealizuoja tėviškę, kaip ypatingą kraštą ir pateikia pavyzdžių, kaip į tėviškę ir jos svarbą reaguoja net patys jauniausieji. Tad ji pateikia pavyzdį iš vieno moksleivio rašinio, kuriame vaikas Vilnių vadina savo tėviške, tačiau susimąsto ar tai yra tikroji tėviškė, jeigu per amžių amžius būtent Vilniuje keitėsi kultūros, papročiai, žmonės. Tai tarsi daugiakultūrinis miestas, kuriame savo šaknų atrasti neįmanoma. Todėl Daujotytė tekste pabrėžia, kad tėviškė yra ten, kur žmogaus šaknys – senuose kaimuose, sodybose ir kt. Kitaip tariant – ten, kur žėmė. Todėl ji tėviškę jauno ar savo tėviškės nepažinusio žmogaus gyvenime vadina tą vietą, kur yra pagrindinės žmogaus šaknys, giminių, protėvių kraujas. Tad ji nesistebi, kad net ir nebuvus tose vietose ir į jas nuvykus, kažkas tokio įvyksta, kad žmogus jausdamas, jog ten yra jo protėvio šaknys, jis visgi jaučiasi savas, nors niekad ten ir nesilankė. Tad galima sakyti, kad Daujotytė tėviškę apžvelgia iš įvairių perspektyvų ir nusako pagrindinį tėviškės konceptą, kuris skaitytoją gali paskatinti pradėti domėtis savo istorija, savo šaknimis, nes miestuose, po kuriuos išsibarstė žmonės, tų šaknų beveik nėra.

Kodėl verta pirkti iš Potemes.lt?
  • Kalbėjimų rašyme turime 9-ių metų patirtį.
  • Visiems kalbėjimams yra paruošti išplėstiniai planai, skaidrės, galimi egzaminavimo klausimai bei informaciniai šaltiniai.
  • Visi kalbėjimai yra pakartotinai patikrinami profesionalaus redaktoriaus!
Ką turi pasakyti mūsų klientai?