Vincas Mickevičius-Krėvė gimė 1882 metais Subartonyse (Varėnos r.), Merkinės parapijoje. Rašytojo tėvai Juozas Mickevičius ir Marė Kindaraitė-Mickevičienė buvo imlūs ūkininkai. Iš motinos, manoma, būsimasis rašytojas paveldėjo švelnumą, gerumą, vaikiškai jautrią sielą. Tėvas buvo darbštus, valdingas, labai stipraus ir sukto charakterio žmogus. Iš tėvo pusės Vincas Mickevičius-Krėvė paveldėjo stiprų charakterį, kurį lydėjo didelis užsispyrimas ir valdingumas, staigūs pykčio proveržiai bei atkaklumas. Vincas Mickevičius-Krėvė savo gyvenimo laikotarpyje buvo labiausiai išsilavinęs ir perspektyviausias rašytojas. Nuo pat mažens tėvų noru buvo skatinamas eiti pasišventusio kunigo keliu, nes turėjo silpną sveikatą, kuri jam neleido dirbti sunkiųjų darbų. 1990 metais įstojo į Vilniaus dvasinę seminariją, iš kurios buvo pašalintas dėl pašaukimo stokos, tačiau vėliau įstojo į Kijevo universiteto Filologijos-filosofijos fakultetą. Kilus revoliucijai, jis persikėlė į Lvovo universitetą, gaudamas filosofijos daktaro laipsnį, įrodantį jo talentą. Baigęs mokslus Vincas Mickevičius-Krėvė išvyksta į Kaukazą ir mokytojauja realinėje gimnazijoje. Grįžęs į Lietuvą, dirbo universitete, net dvylika metų vadovavo Humanitarinių mokslų fakultetui, buvo vienas žymiausių jo profesorių. Jis taip pat buvo ir aktyvus publicistas. Vincas Mickevičius-Krėvė buvo paskirtas Lietuvos konsulu Azerbaidžane, o grįžęs į Lietuvą, išrinktas Šaulių sąjungos centro valdybos pirmininku. Taip pat jis buvo pakviestas į sudarytą vyriausybę ministro pirmininko pareigoms. Vincas Mickevičius-Krėvė buvo ne tik vienas labiausiai išsimokslinusių Lietuvos intelektualų, bet ir aukščiausias politines pareigas ėjęs rašytojas sudėtingu Lietuvai metu.