Julija Beniuševičiūtė – Žymantienė, geriau žinoma kaip Žemaitė, gimė 1845 m. Bukantės dvarelyje, Plungės valsčiuje, bežemių bajorų šeimoje. Jos tėvas Antanas Beniuševičius buvo urėdas, o mama Julijana Sciepuraitė – namų šeimininkė. Žemaitė turėjo tris seseris. Namie visi šnekėjo lenkiškai, buvo puoselėjama lenkiška dvasia. Pradžios mokslus Žemaitei vedė tėvai, vėliau dėdienė. 1863-1864 m. garsiojo sukilimo metu ji rėmė sukilėlius, vėliau dirbo kambarine Džiuginėnų dvare. Būtent ten 1865 m. Žemaitė susituokė su dvaro eiguliu Laurynu Žymantu. Apie 30 metų nuo vedybų pradžios Žemaitė su vyru nuomavosi žemę, dirbo joje ūkio darbus. 1883 m. Žemaitė su vyru apsigyveno Ušnėnuose. Ten susipažino su rašytoju, Žemaitės įkvėpėju, Povilu Višinskiu. Nuo tada Žemaitė susidomėjo nelegalia spauda, pati pradėjo rašyti ir galiausiai įsitraukė į lietuvių nacionalinį judėjimą. Pirmąjį savo kūrinį Žemaitė parašė būdama keturiasdešimties. 1907 m. Žemaitė dalyvavo Lietuvos moterų, o po metų ir Rusijos moterų suvažiavimuose. 1912 m. rašytoja persikėlė gyventi į Vilnių, kur nuo 1913 m. redagavo „Lietuvos žinias“. Pirmojo pasaulinio karo metu Žemaitės veikla dar labiau suaktyvėjo. Lankėsi JAV lietuvių kolonijose, sakė kalbas ir rinko aukas kenčiantiems dėl karo pasėkmių. 1917 m. ji tapo Lietuvos socialistų liaudininkų sąjungos nare. 1921 m. rašytoja apsigyveno Marijampolėje. Būdama čia, ji įsikūrė pas pažįstamą advokatą A. Bulotą, užsiėmė savo raštų redagavimu ir naujais darbais. Žemaitės mirties akimirka atėjo visiškai netikėtai. Viskas prasidėjo nuo nekaltos kelionės į Kauną darbo reikalais. Važiuojant autobusas sugedo, tad laukiant pagalbos teko nakvoti laukuose, kur rašytoja peršalo ir susirgusi smarkiu plaučių uždegimu mirė 1921 m., būdama 76 metų.