Šioje kalboje kalbama, kad lietuvių rašytojai puikiai aprašo lietuvių jausmus bei emocijas. Kūriniuose puikiai perteikiama dėl ko lietuvis būna laimingas, kas jam teikia puikių įspūdžiu ir dėl ko jaučiamas liūdesys bei blogos emocijos. Rašytojai nebijo perteikti pykčio ar stiprių liūdesio etapų, jie aprašomi gana vaizdingai, kad skaitytojai galėtų suvokti kodėl tai yra svarbu ir kas kelia liūdesį. Vincas Krėvė savo kūrinyje ,,Skirgaila“ puikiai vaizduoja žmogaus tikslus bei gyvenimo duotas užduotis, tačiau ne visuomet viskas sekasi puikiai. Lietuviui nepavykus atlikti užduoties, kilus nesklandumams ar pablogėjus bendravimo santykiams, lietuvis jaučia liūdesį, pyktį, nerimą ir taip galime pamatyti dėl ko lietuvis gali būti nelaimingas. Kitokią istoriją pasakoja Antanas Baranauskas savo žymiausiame kūrinyje ,,Anykščių šilelis“, kuriame vaizduojamas nuostabus gamtos grožis, jos svarba žmogui. Poema vaizduoja mišką, kurio tikrovėje nebėra, kuris atgyja, žaliuoja, ošia tik žmogaus atmintyje, t.y vidinėje erdvėje. Prieš akis matoma dykynė atskleidžia skaudžiai pajaustą tuštumą. Sukrėstas žmogus stebėdamasis, negalėdamas suvokti ar rasti paaiškinimo, klausinėja, kur dingo visa, kas buvo gyva, gražu, įvairu. Aiškiai pateikiami argumentai, kodėl žmogui svarbi gamta ir ypač gimtoji. Tačiau, kuomet visas mums svarbus ir artimas grožis yra griaunamas ir niekinamas – jaučiamas liūdesys. Lietuviui nuo pat senovės gamta ir jos grožis buvo vienas svarbiausių dalykų gyvenime, juos niekuomet niekas negriovė ir viskas buvo taip kaip sukūrė gamta, tačiau kuomet prasidėjo miškų niekinimai, lietuvis jaučia nesuvaldomą liūdesį. Šie kūriniai puikiai parodo priežastis, kodėl lietuviai buvo nelaimingi. Kiekviename kūrinyje priežastys skiriasi, tačiau nepaisant to, jos ypatingai svarbios visame kūrinyje.
Daugiau informacijos...