XX amžiaus lietuvių literatūra, patyrusi skaudžią istorinę patirtį, kur nėra vertinama žmogaus gyvybė ar mirtis, drąsiai ironizioja įvykius. Rašytojai renkasi įvairias ironijos formas, kad išlaikytų žmogaus dvasinę stiprybę egzistencinių kančių ir skaudžių išgyvenimų laikotarpiu. Vis dėlto lietuvių literatūra atskleidžia ne tik beribes žmogaus kančias, tačiau ir norą būti suprastam ir reikalingam visuomenei. Kaip pavyzdžiui, menininkai ir kūrėjai suvokė, kad kūryba gali išgelbėti nuo pasaulio žlugimo, vėl surinkdama sudužusias žmogaus sielos dalis. Šiame dvyliktos klasės kalbėjime, remiantis žymiausiais lietuvių literatūros kūriniais, vaizduojama ironijos svarba egzistencinės krizės ir žlungančiu vertybių laikotarpiu bei kodėl lietuvių literatūros rašytojai noriai ir sąmoningai rinkosi šį vaizdavimo būdą.
12 metų padedame moksleiviams siekti aukščiausio rezultato lietuvių kalbos ir literatūros srityje.
Visa mokomoji medžiaga yra tikrinama lietuivų kalbos mokytojo - eksperto.
Siekiant sukurti jaukią mokymosi aplinką, visas procesas yra konfidencialus.
