Jūsų patogumui paruošėm supaprastintą paiešką. Įrašykite raktinį žodį ir raskite sau tinkantį kalbėjimą, pastraipą, rašytoją. Sąrašas atsiras suvedus nors vieną raktažodį:

Kalbėjimo potemės 2018
Rašome pavyzdinius kalbėjimus jau 8-us metus, todėl galite pasikliauti mumis! :) Pasirinkite Jūs dominančią potemę ir atsisiųskite lietuvių kalbos kalbėjimą per 5 minutes! Jei kalbėjimas Jūsų mokyklai jau užimtas, parašykite mums el. paštu Potemes.lt@gmail.com, suderinsime terminą naujo kalbėjimo parašymui :)

Kristijonas Donelaitis (biografija, kūrybos bruožai, konspektas, kalbėjimai, pastraipos)

autorio nuotrauka
Biografija

Vienas žinomiausių rašytojų, Kristijonas Donelaitis gimė 1714 m. sausio 1 d. Lazdynėliuose, vietovėje, esančioje netoli Gumbinės. Jis gimė ir augo daugiavaikėje šeimoje, o jo tėvai šaltiniuose įvardijami kaip laisvi valstiečiai, kurie buvo laisvi nuo baudžiavos, nes turėjo Kulmo teisę. Tai Donelaitį atitolino nuo tuo metu itin nemalonios baudžiavos, tačiau jei ne baudžiava, būtent skurdus gyvenimas kankino jį ir visą jo šeimą. Kai Donelaičiui buvo šešeri metai, mirė tėvas, palikęs motiną varge su septyniais vaikais. Viso labo, Kristijonas Donelaitis išgyveno skurdo siaubus ir augdamas susidūrė su dar didesniais sunkumais. 1732 m. pradėjo mokytis keturklasėje Karaliaučiaus katedros mokykloje ir gyveno bendrabutyje. Tam, kad ir toliau gautų visus reikalingus patogumus, Kristijonas Donelaitis privalėjo giedoti bažnyčios chore, atlikti sunkius buties ruošos darbus ir netgi laidoti mirusiuosius. Būtent dėl tokio krūvio rašytojas visą gyvenimą negalavo, buvo silpnos sveikatos. 1736 m. Donelaitis pradėjo mokytis Karaliaučiaus universitete, Teologijos fakultete. Čia jis studijavo prancūzų, lotynų, graikų bei hebrajų kalbas. Taip pat mokėsi ir kitų dalykų, tačiau prie mokslų vėlgi prisidėjo daug sunkaus ir kankinančio darbo, kadangi jam stipendijos neužteko. Tai dar labiau pablogino studento Donelaičio sveikatą. 1740 m. Donelaitis pagaliau baigė universitetą ir pradėjo dirbti Stalupėnuose mokytojo padėjėju. Tuo pačiu buvo ir bažnyčios choro vadovas bei vargonininkas. Po dviejų metų Kristijonas Donelaitis ėmė kilti karjeros laiptais ir užėmė garbingą Stalupėnų mokyklos rektoriaus vietą. 1743 m. Donelaičio gyvenimo kelias pasuko link lemtingojo Tolminkiemio, kur praleido likusias dienas iki gyvenimo galo. Čia jis pastoriavo, užsiėmė labdaringa veikla, už savo lėšas pastatė našlių prieglaudą, atnaujino kleboniją, atstatė mokyklą ir kt.  1744 m. vedė Stalupėnų mokyklos vedėjo našlę, tačiau vaikų su ja taip ir nesusilaukė, nes visą gyvenimą lydėjusios ligos bei skurdas neleido turėti atžalų. Kristijonas Donelaitis mirė 1780 m. vasario 18 d. Priežastis – jėgų išsekimas. Palaidotas Tolminkiemyje.

Kūryba ir jos bruožai

Daugiausia Kristijono Donelaičio kūrybos svarbiausių bruožų atsiskleidžia jo viename geriausiai žinomų kūrinių – didaktinėje poemoje „Metai“. Daugiausiai Donelaitis laiko skiria ypatingiems gamtos aprašymams, vaizdingiems posakiams, sužadinantiems skaitytojo lakią vaizduotę. Jis taip pat daug rašo apie tuomečius gyventojų, t.y. būrų, papročius, tradicijas, pomėgius ir net kasdienę veiklą. Pabrėžiama atskirtis tarp ponų ir paprastų būrų, kurie dirba ponams. Aptariama užsieniečių imigrantų pozicija kasdieniniame kaimo vaizde. Autorius bando sukurti įvairiapusišką, vaizdingą bei pamokantį paveikslą, kuris ne tik aprašytų tuometę būrų veiklą, bet ir žvelgiant iš šalies, pamokytų skaitytoją kaip reikėtų elgtis ir kaip ne.

Kūrinių aprašymai

„Metai“

Tai svarbiausias ir unikaliausias Lietuvos literatūros klasikinis kūrinys, didaktinė poema arba dar kitaip – lietuvininkų epas. Šis kūrinys buvo parašytas apie 1765-1775 m., kadangi tiksli didaktinės poemos išleidimo data, visgi, nėra žinoma. Svarbiausia žinoti, jog šis kūrinys buvo išleistas jau nebeegzistuojančioje, istorinėje Mažojoje Lietuvoje, kurioje Kristijonas Donelaitis gyveno, kūrė ir dirbo svarbiausius darbus. Pati didaktinė poema pirmą kartą buvo išleista ir paskelbta tik 1818 m. Liudviko Rėzos, stengiantis padėti svarbius pagrindus pasaulietinei grožinei lietuvių literatūrai. Kūrinio unikalumas yra didelis, kadangi kūrinio centre labiausiai iškilusi yra tautos žmonių gyvenimo visuma ir jos peripetijos, akcentuojamos per to meto gyventojų – būrų – prizmę. Į būrus žvelgiama, kaip į tą vadinamąjį tautos pamatą, kuris vaizduojamas remiantis tam tikrais akcentais, kaip kad pavyzdžiui laiko ciklais, istorijos ir apskritai gyvenimo sampratomis, kurios užėmė labai didelę ir svarbią tų žmonių gyvenimo dalį. Tad žvelgiant į šiuos aspektus bei nagrinėjant kūrinį yra matoma, kad jame pateikiama ypač didelė paletė Kristijono Donelaičio aprašomų ir analizuojamų temų, tokių, kaip būro ir gamtos santykis, būro ir Dievo santykis, būro ir ponų santykis bei, kas be ko, būrų tarpusavio santykis. Šalia šių santykių vaizdavimo labai svarbūs kūrinyje iškylantys akcentai yra būrų buitis, kasdienybė, joje propaguojami papročiai ir tradicijos, darbai ir šventės. Šis kūrinys ne veltui yra vadinamas didaktine poema, nes per pasakojimus apie būrus, puikiai galima įžvelgti ir tai, kaip pats Donelaitis vertina žmones pagal jų propaguojamą gyvenimo būdą ir palaikomas vertybes. Pasakodamas apie būrus skaitytoją jis tiesiogiai moko apie tas svarbias vertybes, teisingą gyvenseną, remiasi pavyzdžiais ir apskritai pasakoja daug svarbių dalykų, susijusių su žmogaus gyvenimu. Vienas tokių labiausiai akcentuojamų dalykų yra būro gyvenimo ratas, ypač siejamas su gamta ir jos gyvenimo ratu. Šalia to dažnai minimas ir darbas. Tad kūrinyje, galima sakyti, būro gyvenimas pagal gamtos gyvenimo ratą ir darbo akcentas kūrinyje yra patys ryškiausi ir svarbiausi. Kalbant apie gamtą kūrinyje netgi galima pabrėžti ir tą faktą, jog netgi pats kūrinys pavadintas „Metais“, o jo pagrindines keturias dalis vaizduoja aprašyti metų laikai (4 dalys – Pavasario linksmybės, vasaros darbai, rudens gėrybės, žiemos rūpesčiai). Tad visa tai tarpusavyje yra susiję ir dėl to, galima sakyti, kūrinys yra idealiai išpildytas bei pateiktas skaitytojui kaip nenuginčijamai didelės reikšmės turintis kūrinys visai lietuvių literatūrai ir lietuvių kultūriniam pamatui bei svarbios pasaulėvokos formavimui.

Kalbėjimai (Visi kalbėjimai patikrinti redaktoriaus)

Bibliniai motyvai lietuvių literatūroje.

Šventasis Raštas krikščionims yra pats svarbiausias gyvenimo pagrindas, kuris orientuojasi į žmogaus dvasią ir svarbiausias gyvenimo vertybes. Visi šie fragmentai siekia padėti žmogui gyventi prasmingai. Tad Šventasis Raštas ir jame pateiktos idėjos bei tiesos neretai yra integruojamos į kitas sritis, kuriose šie bibliniai motyvai labai gerai prigyja. Daugiausia tokių biblinių…


Kalbėjimas apie Kristijoną Donelaitį.

Kristijonas Donelaitis – tai XVIII a. evangelikų liuteronų kunigas bei Mažosios Lietuvos lietuvių grožinės literatūros pradininkas. Tai bene unikaliausias savo epochos rašytojas, kurio žymiausią kūrinį, didaktinę poemą „Metai“ iki šių dienų skaito ne tik moksleiviai, studentai, tačiau ir klasikinius kūrinius mėgstantys skaityti žmonės. Tad neabejotinai galima teigti, kad Donelaitis yra…


Kokias vertybes diegia Šventasis Raštas?

Šventasis Raštas diegia daug įvairių vertybių, tačiau jos susijusios daugiausiai su žmogiškumu ir dorybėmis bei tokiomis vertybėmis: būti sąžiningiems ir mokėti laikytis duoti žodžio; nesivadovauti klasta; padėti silpnesniesiems; viską, ką darome, neturi būti nauda; neteisti kitų žmonių; duoti, o ne imti; nekerštauti, o atleisti. Šios vertybės labai stipriai padeda skleistis…


Ar grožis yra vertybė? Pasvarstykite apie tai. Jums gali padėti Igno Šeiniaus romanas „Kuprelis“ ir Oskaro Vaildo romanas „Doriano Grėjaus portretas“ ar kitas skaitytas kūrinys.

Grožio sąvoka – plati ir sunkiai apibendrinama keletu žodžių. Taip yra todėl, nes pasaulyje yra itin daug skirtingų ir unikalių grožio formų, kurios nepaliaujamai kinta ir priklauso nuo individualaus suvokimo. Galima teigti, kad kiekvienas iš mūsų trokšta būti gražus tiek išore, tiek vidumi. Taip pat siekiame būti apsupti gražių dalykų…


Kaip vaizduojamas žmogus lietuvių literatūroje?

Žmogus – ko gero pati svarbiausia gyvybės forma. Ir nors ši sąvoka yra abstrakti, žmogus nedalomas, žmogus – tai svarbi individualybė, kuri neretai vaizduojama ir lietuvių literatūroje. Tad kalboje, remiantis žymiais lietuvių literatūros kūriniais, pasakojama, koks žmogus vaizduojamas joje ir kuo tai naudinga bei ypatinga. Taip pat, norime visus pradžiuginti,…


Kova už tautiškumą lietuvių literatūroje. Kalbėjimas apie kovą už tautiškumą lietuvių literatūroje.

Pirmiausia svarbiausia paminėti pačio žmogaus asmenybę, jo požiūrį ir suvokimą, meilę tiek savo gimtajam kraštui, jo gamtai, tiek kalbai, kuri yra individualiai ypatinga ir reikšminga. Gimtoji kalba savo įvairiomis formomis ir savitu reiškimusi atspindi savo tautos istoriją, atsiradimą, keitimąsi, polinkį į plėtimosi galimybes. Taigi, esant galimybei, kiekvienas savo tautos pilietis…


Kaimo žmogus lietuvių literatūroje.

Lietuvių tauta yra kilusi iš kaimo – kaime glūdi visos senosios lietuvių vertybės ir tradicijos. Todėl nestebina, kad kaimo žmogus – labai dažna tema lietuvių literatūroje. Pirmasis grožinės literatūroje kūrinys lietuvių kalba – Kristijono Donelaičio „Metai“ – kalba apie kaimo žmogų ir jo gyvenimą. Apie kaimo žmogų šiek tiek kitaip…


Kokie dalykai daro žmogaus gyvenimą prasmingą?

Žmogaus gyvenimas – duotybė. Ši duotybė privaloma saugoti ir puoselėti. Negana to, su tuo matomas ir gyvenimo įprasminimo siekis. Tad šioje kalboje analizuojami tokių rašytojų, kaip K. Donelaitis, J. Radvanas bei H. Radauskas kūriniai, kurie atskleidžia, kas daro žmogaus gyvenimą prasmingą. Taip pat, norime visus pradžiuginti, nes nuo šių metų,…


Koks žemdirbio pasaulis vaizduojamas lietuvių literatūroje?

Žemdirbystė – tai agronomijos sritis ir ypač populiarus žmonių verslas jau nuo pat seniausių laikų. Žemdirbyste užsiėmė žemdirbiai. Jie vaizduojami kaip ypač taurūs ir svarbūs žmonės, kurių pasaulis taip pat labai ypatingas. Tad koks žemdirbių pasaulis vaizduojamas lietuvių literatūroje, argumentuotai aptariama šioje kalboje. Taip pat, norime visus pradžiuginti, nes nuo…


Kokios senosios lietuvių literatūros idėjos yra svarbios šių dienų žmogui?

Literatūra lietuvių kalba pradėjo formuotis labai vėlai palyginus su kitų šalių literatūra. Pati pirmoji knyga lietuvių kalba pasirodė tik XVIa. viduryje, ir netgi ne Lietuvoje, o Karaliaučiuje. Nors senoji lietuvių literatūra nėra itin gausi, tačiau ji turi puikių pavyzdžiu, kurie atskleidžia Lietuvos žmonių praeitį. Skaitydami senąją literatūrą galime geriau suprasti…


Koks lietuvio (lietuvės) paveikslas kuriamas įvairių laikotarpių literatūroje?

Lietuva pasižymi itin unikalia ir didinga istorine praeitimi. Su tuo sietinas ne tik mūsų tėvynės paveikslas, bet ir joje gyvenančių žmonių – lietuvių įvaizdžiai bei tautinis identitetas. Tai, kaip formavosi ir kito lietuvio paveikslas, galima įvertinti analizuojant skirtingų laikotarpių lietuvių literatūros kūrinius. Šių kūrinių autoriai, atsižvelgdami į pačius įvairiausius su…


Baudžiavos vaizdavimas lietuvių literatūroje.

Baudžiavos sąvoka apibūdinama, kaip įteisinta feodalo galimybė naudotis valstiečio darbu, turtu ir asmeniu. Šis terminas artimas ir lietuvių kultūrai. Lietuvoje baudžiavos užuomazgų ėmė rastis greičiausiai jau X-XII a., klostantis ankstyviesiems feodaliniams santykiams. Nuo tada Lietuvoje baudžiava įsitvirtino ir jos fragmentų matoma iki maždaug XIX a. pabaigos. Baudžiavos tema nagrinėjama ir…


Gamtos vaizdavimas lietuvių literatūroje

Nuo seniausių laikų gamta buvo labai svarbi žmogui. Žmogus gamtoje galėjo rasti tai, ko jam reikia – ramybę, harmoniją, grožį, paguodą bei panašius aspektus. Dažnai tik gamtoje žmogus jausdavosi laisvas ir pilnavertis, nes joje atrasdavo ir savo kūrybines galias, galėdavo suprasti savo mintis bei jausmus. Gamta žmogui suteikė kur kas…


Doro žmogaus samprata lietuvių literatūroje.

„Dorybingumas – tai sielos sveikata“, – yra teigęs prancūzų moralistas ir eseistas Žozefas Žuberas. Doro žmogaus samprata lietuvių literatūroje sietina su darbštumu, geraširdiškumu aplinkiniams, dėkingumu, žmogiškumu, sąžinės ir atgailos jausmu. Dorybė – didelė vertybė, kurią formuoja dvasinės nuostatos. Doros samprata lietuvių literatūroje pasižymi didelėmis vertybėmis, kurios nuolatos lygi žmogaus asmenybę.…


Žemdirbiška pasaulėjautos tema K. Donelaičio ir Vaižganto kūryboje.

Lietuvių literatūroje nagrinėjama daug svarbių temų. Vienos jų susijusios su meile, šeima, vertybėmis ir panašiais aspektais. Dažnai literatūroje atrandama ir tokių atvejų, kada nagrinėjama žemdirbiška pasaulėjautos tema, kuri susijusi su pačių žmonių jausmais, išgyvenimais, patiriamomis idėjomis bei netgi gamtos motyvais. Taigi, šioje kalboje remiantis Kristijono Donelaičio bei Vaižganto kūryba,bus išsiaiškinta,…


Koks žmogus vaizduojamas skirtingų epochų literatūroje?

Skirtingomis epochomis reiškėsi vis kitokios vertybės ir idealai, kurie formavo žmogų ir jo asmenybę. Tai gana veikė ir visą visuomenės gyvenimą bei moralinių vertybių laikymąsi ar panašius veiksnius. Svarbu paminėti, kad tokia žmonių kaita dažnai atvaizduojama ir tų pačių skirtingų epochų literatūroje. Taigi šioje kalboje remiantis žymiausiais lietuvių literatūros kūriniais,…


Krikščioniškoji etika Lietuvos Literatūroje.

Krikščionybė yra daugeliui artima ir suprantama, tačiau Lietuvos literatūroje yra dažnai kalbama ir apie krikščioniškąją etiką. Tačiau kas yra toji krikščioniškoji etika? Pasitelkus turimus šaltinius, tenka susidurti su daugeliu atsakymų į šį kai kam lengvą, tačiau kai kam ir visai sunkų klausimą. Kalbant apie mokslą ir jame apibrėžiamą etiką, mokslininkai…


Tikėjimo svarba senosios lietuvių literatūros tekstuose.

Popiežius, Katalikų Bažnyčios vadovas Jonas Paulius II yra teigęs: „Dievas ateina pas mus per dalykus, kuriuos geriausiai pažįstame ir galime lengviausiai patikrinti – per mūsų kasdienio gyvenimo dalykus.“ Tikėjimo svarba senosios lietuvių literatūros tekstuose minima su dideliais siekiais raginti ir skleisti krikščionybės mokslą, su Dievo valia ir jo garbinimu. Tikėjimas…


Žmogaus vertybės lietuvių literatūroje.

Vertybių svarba žmogaus gyvenime yra ypač didelė. Ateitis ir geras gyvenimas priklauso tiems, kas jų paiso ir jas puoselėja. Tikriausiai kiekvienas sutiktų, jog vertybės ir jų laikymasis padeda žmogui gyventi prasmingą ir laimingą gyvenimą. Taigi šioje kalboje aptariamos svarbiausios žmonių vertybės lietuvių literatūroje. Taip pat aptariama kam reikalingos šios vertybės…


Gamtos ir žmogaus ryšys lietuvių literatūroje.

Gamta – įkvėpimo šaltinis. Lietuvių literatūroje labai glaudžiai ir išsamiai aprašomas žmogaus ryšys su gamta. Individas gamtoje randa pilnavertišką ramybę, sielos atgaivą bei paguodą. Gamtoje išsakomi išgyvenimai, emocijos, jausmai. Gamta kupina gėrybių, kurias suteikia žmogui. Lietuvių literatūroje esti ir tokių aprašymų, kuriuose gamta siejama su viso krašto, su baudžiavinio išnaudojimo…


Kas turėtų būti tikrasis žmogaus poelgių vertintojas: visuomenė, sąžinė ar Dievas?

Visais laikais buvo vertinami žmonės ir jų poelgiai. Literatūroje ir filmuose labai dažnai yra teigiami ir neigiami veikėjai, vieni įkūnija dorybes, siekia didžių, kilnių tikslų, pavyzdingai elgiasi, dorai gyvena. Kiti herojai atspindi pasaulio blogį ir žmonių ydas, jie turi tik egoistiškus tikslus, gyvena dėl savęs, kenkia kitiems, stengiasi įgyvendinti didžiausias…


Dorovės tema lietuvių literatūroje.

Visais laikais buvo kuriami įvairūs veikėjų paveikslai. Vieni iš jų įkūnijo teigiamų herojų, didžių žmonių portretus, kiti visgi įamžino netinkamą gyvenimo kelią pasirinkusius individus. Visi veikėjai yra svarbūs, nes be blogio visuomenė nežinotų, ka yra gėris, ir jo nevertintų. Literatūroje yra daug iliustruotų puikių pavyzdžių, koks žmogus yra didis. Doras…


Kaimo žmogus lietuvių literatūroje.

Skirtingais laikotarpiais rašytojai ir kūrėjai rinkosi ir analizavo įvairias temas bei problemas. Šiais laikais yra labai daug literatūros, turime didelį pasirinkimą tiek autoriaus, tiek temos, tiek stiliaus atžvilgiu. Lietuvių autorių kūryboje taip pat gausu įvairių temų, tačiau jos dažnai būna susietos su parašymu laikmečiu, tais laikais aktualiausiomis problemomis. Viena unikaliausių…


Ką apie laimingą žmogų kalba lietuvių literatūra?

Laimė – teigiama emocija, emocijų spektras, jausmas ar būsena, pasireiškianti įvairiais jausmais – pasitenkinimu, ramybe, dvasine pusiausvyra, džiugesiu, dideliu, jausmingu džiaugsmu. Romėnų rašytojo Publijaus Siro citata: „Didelei laimei reikia ir kilnios sielos“ kuo puikiausiai atskleidžia ir lietuvių literatūros akiratyje esančio laimingo žmogaus spektrą: individas siejamas su darbu, šeima bei meile.…


Dvaro vaizdavimas lietuvių literatūroje.

Kalboje pasakojama, kokį dvarą ir jo kultūrą vaizdavo skirtingų amžių rašytojai- Kristijonas Donelaitis, Šatrijos Ragana ir Vincas Mykolaitis- Putinas. Pristatomi du skirtingi dvarų tipai: ydingas dvaras ir jo priešingybė- dvaras tarsi kultūros skleidėjas. Pasakojama, dėl kokių priežasčių vienas dvaras įgijo neigiamą įvaizdį, kokie ten buvo gyventojai ir kaip jie elgėsi…


Kokias vertybes iškelia lietuvių literatūra?

Lietuvių literatūroje vyrauja platus vertybių spektras, apimantis darbą, gamtą, tautą, meilę, dvasines savybes: atvirumą, sąžiningumą, bendruomeniškumą, pagalbą, kruopštumą, įdirbį. Kiekvienas rašytojas, išdėstęs skirtingas vertybes, sudaro didelį pasaulėžiūros kūrimo mastą, kuriuo turėtų sekti individas, norintis būti pripažintas tautos, būti gerbiamas ir mylimas, teikdamas kitiems žmonėms bei valstybei tam tikras vertybes. Lietuvių…


Pavasario tema lietuvių literatūroje.

Pavasaris – ypatingas metų laikas. Jo metu atgimsta gamta, sugrįžta šiluma, žaluma ir gyvybė. Šis metų laikas siejamas su meilės, jaunystės, grožio, džiaugsmo ir panašiais įvaizdžiais. Nenuostabu, kad bundantis gamtos grožis žavi dailininkus, poetus, prozos kūrėjus. Pavasaris tampa neišsemiamu kūrybos šaltiniu ir daugeliui lietuvių rašytojų, ypač – poetų. Kurdami jie…


Kitoks žmogus lietuvių literatūroje.

Dažnai kitokiu žmogus yra vadinamas tada, kai jis kažkuo išsiskiria iš kitų. Jo požiūris į pasaulį ir jame vykstančius dalykus yra visiškai kitoks nei priimta. Kartais tokius žmones sunku suprasti arba toleruoti. Tačiau ne visada žmogaus kitoniškumas susijęs su netolerancija kitokiam požiūriui ir veiksmams. Dažnai kitoks žmogus tiesiog jaučiasi kitaip…


Šiuolaikinis žmogaus dvasinės paspirties šaltinis lietuvių literatūroje.

„Mes esame miško tauta, todėl gamtos ritmas mums yra savas“ (A. Maceina). Gamta yra žmogaus gyvenimo mokytoja, todėl ji labai svarbi. Kai asmuo patenka į sumaištį, atsiduria sudėtingų apsisprendimų kryžkelėj, kyla daug vidinių prieštaravimų ar tiesiog negali atrasti ramybės, įkvėpimo, nesulaukia palaikymo, negauna paskatinimo veikti ir nežino, ko griebtis, visada…


Gyvenimo prasmės paieškos lietuvių literatūroje

Kokia yra gyvenimo prasmė ir kaip savo laiką išnaudoti tinkamai yra klausimai, kurie buvo gvildenami nuo senų laikų. Bėgant metams, keičiantis pasauliui ir žmonėms kito ir požiūris į tai, kaip prasmingai gyventi. Visgi išliko tos pačios vertybės, kurios turi didelę reikšmę. Prancūzų filosofas Mišelis de Montenis teigė: „Stebuklų ir nepaprastų…


Ko šiuolaikinį žmogų moko literatūra?

Šioje kalboje yra kalbama ne tik apie literatūrą, tačiau ir apie šiuolaikinį, savęs bei savo gyvenimo kelio beieškantį žmogų. Čia nagrinėjama, ko visgi literatūra gali išmokyti tokį žmogų. Taigi, remiamasi svarbiausiais lietuvių literatūros kūriniais, kurie bent truputį gali žmogų kažko išmokyti. Visa tai išanalizavus, galima daryti argumentuotas išvadas bei atsakyti…


Dažnai atrodo, kad šiuolaikinę literatūrą skaityti sudėtingiau negu senuosius klasikus, sakoma, kad jai reikia ypatingo pasirengimo. Pritarkite arba paneikite šį požiūrį, pateikite pavyzdžių.

Šiais laikais yra atsiradę daug naujoviškos literatūros, kuri nė iš tolo neprilyginama senajai literatūros klasikai. Būtent iš to gimė įspūdis, kad šiuolaikinę literatūra yra skaityti žymiai sudėtingiau negu senųjų klasikų literatūrą. Sakoma, jog norint perskaityti naujosios literatūros kūrinius, reikėtų prieš tai gerokai pasiruošti, kad suprasti apie ką kūrinyje eina kalba.…


Praeities autoriai kalba apie amžinus dalykus – žmogaus pašaukimą šioje žemėje, jo buvimo prasmę. Pagrįskite šį teiginį remdamiesi senosios literatūros pavyzdžiais.

Šiuolaikiniai skaitytojai dažniausiai domisi itin dideliais tiražais leidžiama populiariąja literatūra, kuri vilioja lengvu ir intriguojančiu turiniu. Tačiau problema ta, kad skaitydamas tokius kūrinius žmogus nepraturtėja dvasiškai, nesusipažįsta su svarbiausiomis gyvenimiškomis tiesomis. Norint praturtinti savo dvasią, pasiruošti sudėtingiausiems gyvenimo išbandymams ir sužinoti, kas yra tikrosios vertybės, derėtų rinktis senosios literatūros kūrinius.…


Pasakotojas – išskirtinė kūrinio figūra. Pasirinkite kelis kūrinius ir apibūdinkite, kokie bruožai būdingi jų pasakotojui.

Pradedant analizuoti bet kokį literatūros kūrinį, dažnai matoma daug aspektų, kurie jį sudaro. Populiariausias kūrinio aspektas, t.y. figūra šiuo atveju yra pasakotojas. Jis kūrinyje dažnai varijuoja, kaip kūrinyje visiškai nedalyvaujantis, tačiau viską atpasakojantis veikėjas, kūriniui suteikiantis ypatingumo, paslaptingumo arba priešingai. Pasakotojas dažnai yra ta kūrinio figūra, kuri atskleidžia net ir…


Kaip literatūra vaizduoja kintančius gamtos ir žmogaus ryšius?

Žymus senovės graikų filosofas Aristotelis teigė: „Gamta davė žmogui į rankas ginklą – intelekto moralinę jėgą, bet jis gali tą ginklą panaudoti ir piktam, todėl žmogus be dorovinių principų kartu tampa ir brutaliausia laukine būtybe, valdoma žemų lytinių bei skonio instinktų“. Šie žodžiai labai prasmingi, nes parodo, kad pats žmogus renkasi, kokią asmenybę…


Darbo poetizavimas K. Donelaičio ir V. Kudirkos kūryboje.

Darbas visada buvo įvertinamas kaip vienas svarbiausių dalykų žmogaus gyvenime. Darbas žmogui duoda labai daug. Jis įprasmina žmogaus gyvenimą, leidžia išmokti naujų dalykų, užimti save naudinga veikla bei leidžia pragyventi. Taip buvo manoma amžių amžius. Tikriausiai taip atsirado ir darbo poetizavimas, kuris pabrėžiamas lietuvių literatūroje. Todėl kalboje nagrinėjama darbo svarba…


Atjautos tema lietuvių literatūroje. Kalbėjimas apie atjautos temą lietuvių literatūroje. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Atjauta aukština žmogaus asmenybę, ramina sielą ir turtina dvasinį pasaulį. Individas, jaučiantis užuojauta kitam žmogui, išreiškia savo žmogiškąsias vertybes. Labai svarbu suprasti, jog pagalba kitam žmogui turi būti įprasminta gerumu. Lietuvių literatūros autoriai savo kūryboje atjautą siejo su dvasinio pasaulio vertybėmis, kurios iškelia dorą, tačiau taip pat yra ir peikiamos…


Žemdirbio vertės akcentavimas lietuvių literatūroje. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Žemė mūsų kultūroje suvokiama kaip kiekvieno žmogaus globėja ir maitintoja, o Lietuva nuo pačių seniausių laikų garsėja kaip žemdirbių tauta. Žemės ūkis – įvairiomis tradicijomis apipinta mūsų krašto žmonių veikla. Visi suvokiame, kad žemdirbys – tai žmogus, kuris dirba žemę, sėja ir augina jos suteikiamus vaisius, nuima derlių. Tačiau tiesa…


Dekalogo (dešimt Dievo įsakymų) atspindžiai lietuvių literatūroje. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Dekalogu dar yra vadinami dešimt Dievo įsakymų. Šie įsakymai, tai tam tikras sąrašas taisyklių, kuriomis vadovaujamės beveik kasdien, tiek tikėdami, tiek netikėdami. Nepaisant visko, net ir lietuvių literatūroje dažnai matomi dekalogo atspindžiai, todėl remiantis jų svarba, aktualumu ir kt., kalboje aptariama, kaip ir kokie dekalogo atspindžiai, kokiuose kūriniuose yra įžvelgiami.…


Kodėl turėtume rūpintis gamta? Kalbėjimas apie gamtos svarbą lietuvių literatūroje. Žmogaus ir gamtos ryšis. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Gamta – tai jau nuo pat seniausių laikų be galo svarbus žmogaus gyvenimo faktorius. Iš to kyla klausimas, ar reikėtų ta gamta rūpintis. Na, o dar vėliau, klausiama, ar tikrai ir ką būtent reikėtų daryti, kad ja tinkamai pasirūpinti. Taigi, kodėl svarbu apsaugoti gamtą ir ja rūpintis. Taip pat, norime…


Darbo reikšmė ir prasmė lietuvių literatūroje. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Darbas – labai svarbus žmogaus gyvenimo reiškinys, kuris žmogų lydi jau nuo pat seniausių laikų. Todėl neabejotina, kad darbas yra reikšminga žmogaus gyvenimo dalis, kuri tiesiogiai veikia žmogaus gyvenimą. Apie tai nemažai rašoma ir lietuvių literatūroje, todėl šioje kalboje remiantis ja, pasakojama apie darbo reikšmę ir prasmę bei atskleidžiama, per…


Koks lietuvio portretas atskleidžiamas lietuvių literatūroje? Kalbėjimas apie lietuvio paveikslą. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Žmonių yra labai daug ir pačių įvairiausių. Tai lemia žmonių skirtingas charakteristikas ir jų skirtingus vertinimus. Tad šioje kalboje žmonės išryškėja kaip suklasifikuoti – juos sieja lietuvybė. Tačiau kalboje vis vien pabrėžiami individualūs jų paveikslai. Taip pat, norime visus pradžiuginti, nes nuo šių metų, visi mūsų parašyti kalbėjimai bus patikrinami…


Vienatvės tema lietuvių literatūroje. Kalbėjimas apie vienatvės temą lietuvių literatūroje. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Vienatvės jausmą patiria neišvengiamai kiekvienas žmogus, tačiau labai reikšminga yra suvokti, jog nevertėtų užsisklęsti šioje būsenoje. Gyvenimas pilnas stebuklų ir gražių, nuostabių dalykų. Šie aspektai pastebimi apėmus laimės emocijai. Vienatvės tema lietuvių literatūroje pasižymėjo giliomis mintimis. Vienatvė gali būti ir pražūtinga, kai individas negeba suprasti, jog liūdesio būsenomis nėra pasiekiama…


Lietuvio paveikslas įvairių laikotarpių lietuvių literatūroje. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Lietuviai – gana įdomūs ir savotiški žmonės, kurių charakteristikos yra be galo įvairios. Dažnai jos akcentuojamos ir literatūriniuose kūriniuose, kurie pabrėžia lietuvių tokį savitumą. Todėl šioje kalboje detaliai aptariamas lietuvio portretas, remiantis garsiausiais lietuvių literatūros kūriniais bei jų siužetais ir veikėjų charakteristikomis, kurios padeda atskleisti lietuvių portretus. Taip pat, norime…


Literatūra pagarbiai kalba apie darbštų žmogų. Kalbėjimas apie pagarbą darbščiam žmogui lietuvių literatūroje. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Visų pirma, gyventi, vadinasi, dirbti. Žmogus nuolatos turi dirbti su savo asmenybe, turi mokėti įsiklausyti į savo vidinį „aš“, į savo emocijas ir nuotaikas; žmogus taip pat privalo mokytis kantrybės, ryžtingumo iš darbo suteikiamos naudos. Darbas gali būti nusiraminimo vieta, pabėgimas nuo kasdienybės ar rutinos, ateities vizija, gyvenimo prasmės pamatas.…


Tobulo pasaulio vaizdiniai literatūroje. Kalbėjimas apie tobulo pasaulio vaizdavimą literatūroje. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Tobulas pasaulis kiekvienam yra suvokiamas individualiai. Visa tai priklauso nuo begalės skirtingų aspektų, kurie parodo tobulumą, suvokiamą per gana skirtingas prizmes. Tad šioje kalboje renkamasi analizuoti nemažai kūrinių ir interpretuojant aprašomas vaizduojamo tobulo pasaulio vaizdas. Taip pat, norime visus pradžiuginti, nes nuo šių metų, visi mūsų parašyti kalbėjimai bus patikrinami…

Kodėl verta pirkti iš Potemes.lt?
  • Kalbėjimų rašyme turime 8-ių metų patirtį.
  • Visiems kalbėjimams yra paruošti išplėstiniai planai, skaidrės, galimi egzaminavimo klausimai bei informaciniai šaltiniai.
  • Visi kalbėjimai yra pakartotinai patikrinami profesionalaus redaktoriaus!
Ką turi pasakyti mūsų klientai?