Jūsų patogumui paruošėm supaprastintą paiešką. Įrašykite raktinį žodį ir raskite sau tinkantį kalbėjimą, pastraipą, rašytoją. Sąrašas atsiras suvedus nors vieną raktažodį:

Kalbėjimo potemės 2018
Rašome pavyzdinius kalbėjimus jau 8-us metus, todėl galite pasikliauti mumis! :) Pasirinkite Jūs dominančią potemę ir atsisiųskite lietuvių kalbos kalbėjimą per 5 minutes! Jei kalbėjimas Jūsų mokyklai jau užimtas, parašykite mums el. paštu Potemes.lt@gmail.com, suderinsime terminą naujo kalbėjimo parašymui :)

Marcelijus Martinaitis (biografija, kūrybos bruožai, konspektas, kalbėjimai, pastraipos)

autorio nuotrauka
Biografija

Lietuvos poetas, eseistas, vertėjas ir visuomenės veikėjas Marcelijus Martinaitis gimė Paserbenčių kaime, Raseinių rajone, 1936 m. Pirmiausia Marcelijus Martinaitis mokslus ėjo septynmetėje Gervinių mokykloje. 1955 m. pradėjo skelbti savo kūrinius. 1956 m. Martinaitis baigė Kauno politechnikumą ir baigęs iškart įsidarbino ryšių techniku. Juo dirbo tik metus, nes nuo 1957 m. Martinaitis įsitraukė į bendradarbiavimą su spauda. Tais metais jis įsidarbino į Raseinių rajono laikraščio „Stalinietis“ redakcijoje. 1962 m. Martinaitis debiutavo su eilėraščių rinkiniu „Balandžio sniegas“. 1964 m. siekdamas žinių ir tobulėti, Martinaitis baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą. Nuo 1964 m. Martinaitis ir toliau dirbo spaudoje. Dirbo tokių laikraščių, kaip „Komjaunimo tiesa“ ar „Jaunimo gretos“ ir kt. redakcijose. Nuo 1980 m. Marcelijus Martinaitis pradėjo dėstyti Vilniaus universitete. 1989 m. Martinaitis įsitraukė į politiką, nes buvo išrinktas SSRS AT deputatu, taip pat įsitraukė į Sąjūdžio vadovybės veiklą. Nuo 1992 m. Martinaitis buvo vadovas Nacionalinių literatūros ir meno premijų komitete, o nuo 2000 m. Martinaitis buvo priimtas būti LRT tarybos nariu.

Kūryba ir jos bruožai

Pagrindiniai Marcelijaus Martinaičio kūrybos orientyrai yra įvardijami kaip gimtinė, namai, žemė, vaikystė bei tyla. Martinaičio poezija tarsi įprasmina visą žmogaus gyvenimą. Poetas nevengia minčių ir apie mirtį, išnykimą, kas išties nekelia negatyvo, o labiau grūdina. Anot jo, tai yra tikroji realybė. Marcelijaus Martinaičio kūryba yra jautri, švelni ir tai yra siejama su paties poeto išgyvenimais. Martinaičio poezijoje taip pat ypač svarbi yra kultūra bei jos motyvai. Tai raštas, knyga bei svarbiausia – proto šviesa. Martinaičio poetinio pasaulio centras siejamas su kaimu, žemdirbyste ir kitais panašiais aspektais, kurie vėlgi siejami su poeto gyvenimu kaime. Taip pat Martinaičiui svarbus ryšys su tautosaka ir mitologija, kuri Martinaičio kūriniams suteikia paslaptingumo, mistiškumo.

Kūrinių aprašymai

 „Apie darbą“

Knygoje „Gairės: Mokytojams ir moksleiviams“, išleistoje 1992 m., Kaune, pasirodė Marcelijaus Martinaičio publikacija, pavadinimu „Apie darbą“. Tai trumpos apimties tekstas, susidedantis iš paties Martinaičio apmąstymų apie darbą. Darbas – pagrindinis teksto objektas, kuris yra daugiausiai traktuojamas, daugiausiai aptariamas, daugiausiai šventinamas ir daugiausiai iškeliamas. Darbas – viskas. Martinaitis tekste pirmiausia prisimena savo paties vaikystę, kaip dirbdavo, kokį nuostabų jausmą jis jausdavo pradėdamas sunkius darbus ir kokį, galima sakyti, dar nuostabesnį jausmą jausdavo tuos darbus pabaigęs, kai pagaliau būdavo galima pailsėti, pasidžiaugti gamta, kuri vakarais tarsi dėkodavo už darbą. Martinatis tekste darbą idealizuoja ir perteikia jį per senosios kultūros vaizdinius, kurių šiandieninis žmogus tikriausiai negalėtų patirti. Tačiau, nepaisant visko, gali kai kuriuos fragmentus, žinoma, žvelgiant per kitą prizmę, pritaikyti ir pačiam sau. Kad ir kaip bebūtų, agrarinė kultūra Martinaičio tekste yra viskas. Martinatis darbą tekste taip pat uoliai sieja su tam tikromis patirtimis, kurios prisidėjo prie jo ir jo bendražygių gyvenimo plėtojimo. Martinaitis tekste pasakoja kaip žmonės būtent per darbą daug ką pajuto ir daug ką pažino. Pats jis teigia tikriausiai negalėjęs kai ko užrašyti iškart, jeigu nebūtų pats darbu to patyręs. Todėl Martinaitis protinę ir fizinę veiklą gretina, taip pabrėždamas, kad šie du aspektai vienas kitą papildo ir šis konkrečios ribos tarp jų nežino, todėl, kad tai yra tolygiai svarbu ir reikšminga, jeigu tik darbui atsiduodama visu kūnu ir visa siela, kas jam ir atrodo idealu pagal jo pasaulėžiūrą, suformuotą dar anais laikais. Tad Martinaitis tekste nevengia paminėti ir šių laikų problemos, kada darbas dėl istorinių įvykių, įvairių prievolių, užkraunant belaisviams darbus dėl pragyvenimo suformavo visiškai prieštaringą požiūrį į darbą ir jo malonumą, kurį kadaise žmonės išties jautė ir niekad dėl darbo nesiskundė, nes tai buvo žmogaus svarbi gyvenimo dalis, be kurios žmonės negalėjo išgyventi. Tai buvo gyvenimo pilnatvė, kuri šiandien tampa ta pačia prievole ir žmonės į darbą ima žiūrėti visiškai kitaip. Tai tarsi pamokomasis ar tiesiog visuomenei akis ir protą nušviečiantis tekstas apie tikrąją darbo prasmę ir kaip viskas nepalankiai keitėsi per tiek metų. Tačiau net ir pasikeitus žmonių požiūriui į darbą Martinatis paskutiniuose sakiniuose nevengia pabrėžti to, jog tik dirbdamas žmogus yra gyvas ir gali didžiuotis savo būtimi.

„Kai sirpsta vyšnios“

Tai, ko gero, vienas žinomiausių poeto Marcelijaus Martinaičio eilėraščių, kuriuos žinome iki šiandien. Galbūt ne visi žino šį eilėraštį, kaip eilėraštį. Daugelis jį yra girdėję dainos interpretacijoje, kurią atliko taip pat anapilin išėjęs Vytautas Kernagis. Nepaisant visko, šis eilėraštis randasi Martinaičio eilėraščių rinktinėje, pavadinimu „Tie patys žodžiai“, išleistoje 1980 m. Šio eilėraščio mintis sudaro viso eilėraščių rinkinio esmę – rašoma apie tai tai, ko negalima matyti plika akimi, o galima tiesiog pajausti. Tad toks Marcelijaus Martinaičio eilėraštis yra tarsi raktas į žmogaus širdį, jo giliausius jausmus, sukuriant ilgesingą ir melancholišką nuotaiką, susietą su agrarinės kultūros tradicijomis. Kadangi Martinaitis kūrė panašiomis temomis ir ne kartą yra kalbėjęs būtent apie tokią kaimo gyvenseną, šiame eilėraštyje įžvelgiamas glaudus ryšys su pjovėjų dainomis, tėvyne, senąja kaimo gyvensena, artima vyresniam žmogui. Eilėraštyje pagrindine tema laikomi namai, gimtinė, troškimas būti savoje aplinkoje, tarp savų žmonių. Šis eilėraščio konceptas ir pasirinkti žodžiai eilėraštyje yra sugulę neatsitiktinai, kadangi šiame eilėraštyje yra labai daug nuorodų į asmeninį Martinaičio gyvenimą. Netgi jis pats yra teigęs, kad jo uošviai gyvena Suvalkijoje, todėl jis dažnai ten važinėjęs ir sugalvojęs aprašyti ten sirpstančias vyšnias, kurios, taip pat, eilėraštyje visur akcentuoja raudoną spalvą, kas reiškia gyvumą ir energiją. Tokia eilėraščio reprezentacija smelkiasi į jautriausias žmogaus vietas, nostalgiją, pajutimus.

„Žemės duktė“

Tai žinoma Marcelijaus Martinaičio pjesė-pasaka, pastatyta dar 1981-1982 m. Ši pjesė-pasaka taip pat buvo užrašyta Marcelijaus Martinaičio knygoje „Pelenų antelė. Pjesės lėlių teatrui“, išleistoje 1980 m. Tad perskaičius pjesę-pasaką „Žemės duktė“ ir vien tik įsigilinus į prologo detales, matoma, kad „Žemės duktė“ – tai ne kas kita, kaip tik garsios lietuvių liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“ interpretacija, kuri yra pritaikyta lėlių teatrui. Šioje pjesėje-pasakoje vėlgi matoma Eglė, kurią pagrobia žaltys, už kurio Eglė buvo pažadėjusi tekėti, jeigu tik šis atiduos jos marškinius po maudymosi. Žinoma, Eglė iš pradžių pabūgusi, tačiau pamato, jog tai Žilvinas ir jie pradeda gyvenimą kartu, susilaukia vaikų – Uosio, Beržo ir Drebulės. Grįžtant į namus Eglei, jos broliai, per kurių prievarta Drebulė išdavė savo tėvą, Žilviną nužudo, o supykusi ir sielvartą išgyvenanti Eglė su vaikais pasiverčia medžiais. Tad akivaizdu, kad Marcelijus Martinaitis pjesei-pasakai daugiausiai naudojosi tautosakos motyvais, kuriuos interpretavo savaip, tačiau esmę paliko tą pačią, todėl kūrinys nieko naujo neparodo, tik perpasakoja interpretuojamą klasikinį kūrinį.

Kalbėjimai (Visi kalbėjimai patikrinti redaktoriaus)

Ikaro įvaizdžio reikšmės graikų mitologijoje ir M. Martinaičio eilėraštyje „Ikaras ir artojoje“.

Nėra nei vieno žmogaus, nežinančio mito apie Dedalą ir Ikarą. Tai garsiausias visų laikų graikų mitas, kuriame, ko gero, vis vien visad labiausiai yra akcentuojamas Ikaras. Tad būtent jo įvaizdis išlieka svarbiausias ir į tai orientuojantis, kalboje analizuojama, koks Ikaro įvaizdis atsiskleidžia tradicinėje graikų mitologijoje ir mito interpretacijoje, parašytoje garsaus…


Kokį poveikį žmogui padarė sovietų ideologija?

Kalboje perteikiama situacija Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo. Analizuojama, kaip žmones paveikė totalitarinė sistema. Daugiausia dėmesio skiriama menininko, ypač rašytojo laikysenai akistatoje su sovietų valdžia, tačiau taip pat rašoma ir apie sistemos poveikį nemąstančiam žmogui. Išskiriamos trys žmonių grupės: tie, kurie nepritarė sistemai, tačiau viešai to neparodė, tie, kurie susitaikė…


Žemdirbiškos kultūros aktualizavimas XX a. II pusės lietuvių literatūroje (Kazys Bradūnas ir kt.) – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Nuo pačių seniausių laikų lietuviai – žemdirbių tauta, kuri puoselėja darbą, meilę savo žemei bei tėvynei, kuri gerbia aplinką, jaučiasi jai dėkingi. Taip pat lietuvių tauta nuo neatmenamų laikų siekia doros kelio, stengiasi laikytis tikrųjų vertybių, didelę reikšmę teikia žmogiškumui ir gėriui. Remiantis lietuvių literatūra, galima teigti, jog individą žemė…


Marcelijaus Martinaičio kūryba išsiskiria savo pašiepiančiu rašymo stiliumi. Įvertinkite tokį požiūrį. Savo mintis pagrįskite pavyzdžiais. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Marcelijus Martinaitis yra labiausiai žinomas dėl savo komiško kūrinio “Kukučio baladės”. Daugelis žmonių šį poetą laiko pašiepiančio rašymo stiliaus kūrėju, bet ar taip yra iš tikro ? Šiame pavyzdiniame kalbėjime aptarsime žymiausia jo kūrinį ” Kukučio baladės ” bei išsiaiškinsime dėl kokių priežasčių buvo pasirinktas toks rašymo stilius. Taip pat…


Sovietmečio lietuvių literatūrą galima apibūdinti kaip Ezopo kalbos laikotarpį. Pristatykite kelių autorių kūrybą ir aptarkite jų kūrybos bruožus. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Kalboje aptariame sovietmečio lietuvių literatūrą. Jos pobūdį bei jos tikslą. Analizuojame to laikmečio autorių kūrybą, aptariame pagrindinius jos bruožus, remdamiesi pateiktais pavyzdžiais. Aiškinamės, kokią įtaką literatūros formavimuisi ir lietuvių rašytojams turėjo sovietų priespaudą, kaip tai pakeitė jos kryptį, tematiką bei stilistiką. Be to, nagrinėjame ir jos pačios poveikį lietuvių tautai.…


XX a. II pusės lietuvių literatūroje jaučiamas stiprus poreikis išlaikyti ir parodyti tamprų lietuvių ir gamtos ryšį. Dėl kokių priežasčių ši tema buvo aktuali tame laikotarpyje? Savo mintis pagrįskite pavyzdžiais. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Atrodo, visas žmogaus gyvenimas yra tarsi apraizgytas įvairiais ryšiais: su žmonėmis, aplinka, namais, prisiminimais. Ne išimtis yra ir gamta. Sunku būtų surasti žmogų, kuris nustebtų išgirdęs teiginį, jog lietuvį ir gamtą nuo seno siejo stiprus ryšys. Tačiau yra įdomu, kodėl būtent dvidešimtojo amžiaus antrojoje pusėje yra pastebimas bei jaučiamas noras…


Didžioji dalis sovietmečiu žymių rašytojų šiandien vertinami prieštaringai dėl rusų valdžios įtakos. Pateikite konkrečių rašytojų ir jų kūrinių pavyzdžių, kurie sugebėjo apeiti tuometinę cenzūrą. – 12 klasės (VBE) kalbėjimas

Šiame darbe atskleidžiama, kaip lietuvių literatūrai sunkiu sovietinės okupacijos laikotarpiu lietuvių rašytojai perteikė oficialiajai doktrinai nepriimtinas idėjas, kokiais būdais buvo išvengiama cenzūros. Pasitelkiant trijų to meto rašytojų kūrybos analizę bus atskleidžiami svarbiausi to atlikimo būdai, pateikiama jų naudotos Ezopo kalbos analizė bei įvardijamos svarbiausios šiais būdais perteiktos idėjos, atskleidžiamas jų…

Kodėl verta pirkti iš Potemes.lt?
  • Kalbėjimų rašyme turime 8-ių metų patirtį.
  • Visiems kalbėjimams yra paruošti išplėstiniai planai, skaidrės, galimi egzaminavimo klausimai bei informaciniai šaltiniai.
  • Visi kalbėjimai yra pakartotinai patikrinami profesionalaus redaktoriaus!
Ką turi pasakyti mūsų klientai?