Marcelijus Martinaitis (biografija, kūrybos bruožai, konspektas, kalbėjimai, pastraipos)

Lietuvos poetas, eseistas, vertėjas ir visuomenės veikėjas Marcelijus Martinaitis gimė Paserbenčių kaime, Raseinių rajone, 1936 m. Pirmiausia Marcelijus Martinaitis mokslus ėjo septynmetėje Gervinių mokykloje. 1955 m. pradėjo skelbti savo kūrinius. 1956 m. Martinaitis baigė Kauno politechnikumą ir baigęs iškart įsidarbino ryšių techniku. Juo dirbo tik metus, nes nuo 1957 m. Martinaitis įsitraukė į bendradarbiavimą su spauda. Tais metais jis įsidarbino į Raseinių rajono laikraščio „Stalinietis“ redakcijoje. 1962 m. Martinaitis debiutavo su eilėraščių rinkiniu „Balandžio sniegas“. 1964 m. siekdamas žinių ir tobulėti, Martinaitis baigė Vilniaus universiteto istorijos ir filologijos fakultetą. Nuo 1964 m. Martinaitis ir toliau dirbo spaudoje. Dirbo tokių laikraščių, kaip „Komjaunimo tiesa“ ar „Jaunimo gretos“ ir kt. redakcijose. Nuo 1980 m. Marcelijus Martinaitis pradėjo dėstyti Vilniaus universitete. 1989 m. Martinaitis įsitraukė į politiką, nes buvo išrinktas SSRS AT deputatu, taip pat įsitraukė į Sąjūdžio vadovybės veiklą. Nuo 1992 m. Martinaitis buvo vadovas Nacionalinių literatūros ir meno premijų komitete, o nuo 2000 m. Martinaitis buvo priimtas būti LRT tarybos nariu.

Pagrindiniai Marcelijaus Martinaičio kūrybos orientyrai yra įvardijami kaip gimtinė, namai, žemė, vaikystė bei tyla. Martinaičio poezija tarsi įprasmina visą žmogaus gyvenimą. Poetas nevengia minčių ir apie mirtį, išnykimą, kas išties nekelia negatyvo, o labiau grūdina. Anot jo, tai yra tikroji realybė. Marcelijaus Martinaičio kūryba yra jautri, švelni ir tai yra siejama su paties poeto išgyvenimais. Martinaičio poezijoje taip pat ypač svarbi yra kultūra bei jos motyvai. Tai raštas, knyga bei svarbiausia – proto šviesa. Martinaičio poetinio pasaulio centras siejamas su kaimu, žemdirbyste ir kitais panašiais aspektais, kurie vėlgi siejami su poeto gyvenimu kaime. Taip pat Martinaičiui svarbus ryšys su tautosaka ir mitologija, kuri Martinaičio kūriniams suteikia paslaptingumo, mistiškumo.

 „Apie darbą“

Knygoje „Gairės: Mokytojams ir moksleiviams“, išleistoje 1992 m., Kaune, pasirodė Marcelijaus Martinaičio publikacija, pavadinimu „Apie darbą“. Tai trumpos apimties tekstas, susidedantis iš paties Martinaičio apmąstymų apie darbą. Darbas – pagrindinis teksto objektas, kuris yra daugiausiai traktuojamas, daugiausiai aptariamas, daugiausiai šventinamas ir daugiausiai iškeliamas. Darbas – viskas. Martinaitis tekste pirmiausia prisimena savo paties vaikystę, kaip dirbdavo, kokį nuostabų jausmą jis jausdavo pradėdamas sunkius darbus ir kokį, galima sakyti, dar nuostabesnį jausmą jausdavo tuos darbus pabaigęs, kai pagaliau būdavo galima pailsėti, pasidžiaugti gamta, kuri vakarais tarsi dėkodavo už darbą. Martinatis tekste darbą idealizuoja ir perteikia jį per senosios kultūros vaizdinius, kurių šiandieninis žmogus tikriausiai negalėtų patirti. Tačiau, nepaisant visko, gali kai kuriuos fragmentus, žinoma, žvelgiant per kitą prizmę, pritaikyti ir pačiam sau. Kad ir kaip bebūtų, agrarinė kultūra Martinaičio tekste yra viskas. Martinatis darbą tekste taip pat uoliai sieja su tam tikromis patirtimis, kurios prisidėjo prie jo ir jo bendražygių gyvenimo plėtojimo. Martinaitis tekste pasakoja kaip žmonės būtent per darbą daug ką pajuto ir daug ką pažino. Pats jis teigia tikriausiai negalėjęs kai ko užrašyti iškart, jeigu nebūtų pats darbu to patyręs. Todėl Martinaitis protinę ir fizinę veiklą gretina, taip pabrėždamas, kad šie du aspektai vienas kitą papildo ir šis konkrečios ribos tarp jų nežino, todėl, kad tai yra tolygiai svarbu ir reikšminga, jeigu tik darbui atsiduodama visu kūnu ir visa siela, kas jam ir atrodo idealu pagal jo pasaulėžiūrą, suformuotą dar anais laikais. Tad Martinaitis tekste nevengia paminėti ir šių laikų problemos, kada darbas dėl istorinių įvykių, įvairių prievolių, užkraunant belaisviams darbus dėl pragyvenimo suformavo visiškai prieštaringą požiūrį į darbą ir jo malonumą, kurį kadaise žmonės išties jautė ir niekad dėl darbo nesiskundė, nes tai buvo žmogaus svarbi gyvenimo dalis, be kurios žmonės negalėjo išgyventi. Tai buvo gyvenimo pilnatvė, kuri šiandien tampa ta pačia prievole ir žmonės į darbą ima žiūrėti visiškai kitaip. Tai tarsi pamokomasis ar tiesiog visuomenei akis ir protą nušviečiantis tekstas apie tikrąją darbo prasmę ir kaip viskas nepalankiai keitėsi per tiek metų. Tačiau net ir pasikeitus žmonių požiūriui į darbą Martinatis paskutiniuose sakiniuose nevengia pabrėžti to, jog tik dirbdamas žmogus yra gyvas ir gali didžiuotis savo būtimi.

„Kai sirpsta vyšnios“

Tai, ko gero, vienas žinomiausių poeto Marcelijaus Martinaičio eilėraščių, kuriuos žinome iki šiandien. Galbūt ne visi žino šį eilėraštį, kaip eilėraštį. Daugelis jį yra girdėję dainos interpretacijoje, kurią atliko taip pat anapilin išėjęs Vytautas Kernagis. Nepaisant visko, šis eilėraštis randasi Martinaičio eilėraščių rinktinėje, pavadinimu „Tie patys žodžiai“, išleistoje 1980 m. Šio eilėraščio mintis sudaro viso eilėraščių rinkinio esmę – rašoma apie tai tai, ko negalima matyti plika akimi, o galima tiesiog pajausti. Tad toks Marcelijaus Martinaičio eilėraštis yra tarsi raktas į žmogaus širdį, jo giliausius jausmus, sukuriant ilgesingą ir melancholišką nuotaiką, susietą su agrarinės kultūros tradicijomis. Kadangi Martinaitis kūrė panašiomis temomis ir ne kartą yra kalbėjęs būtent apie tokią kaimo gyvenseną, šiame eilėraštyje įžvelgiamas glaudus ryšys su pjovėjų dainomis, tėvyne, senąja kaimo gyvensena, artima vyresniam žmogui. Eilėraštyje pagrindine tema laikomi namai, gimtinė, troškimas būti savoje aplinkoje, tarp savų žmonių. Šis eilėraščio konceptas ir pasirinkti žodžiai eilėraštyje yra sugulę neatsitiktinai, kadangi šiame eilėraštyje yra labai daug nuorodų į asmeninį Martinaičio gyvenimą. Netgi jis pats yra teigęs, kad jo uošviai gyvena Suvalkijoje, todėl jis dažnai ten važinėjęs ir sugalvojęs aprašyti ten sirpstančias vyšnias, kurios, taip pat, eilėraštyje visur akcentuoja raudoną spalvą, kas reiškia gyvumą ir energiją. Tokia eilėraščio reprezentacija smelkiasi į jautriausias žmogaus vietas, nostalgiją, pajutimus.

„Žemės duktė“

Tai žinoma Marcelijaus Martinaičio pjesė-pasaka, pastatyta dar 1981-1982 m. Ši pjesė-pasaka taip pat buvo užrašyta Marcelijaus Martinaičio knygoje „Pelenų antelė. Pjesės lėlių teatrui“, išleistoje 1980 m. Tad perskaičius pjesę-pasaką „Žemės duktė“ ir vien tik įsigilinus į prologo detales, matoma, kad „Žemės duktė“ – tai ne kas kita, kaip tik garsios lietuvių liaudies pasakos „Eglė žalčių karalienė“ interpretacija, kuri yra pritaikyta lėlių teatrui. Šioje pjesėje-pasakoje vėlgi matoma Eglė, kurią pagrobia žaltys, už kurio Eglė buvo pažadėjusi tekėti, jeigu tik šis atiduos jos marškinius po maudymosi. Žinoma, Eglė iš pradžių pabūgusi, tačiau pamato, jog tai Žilvinas ir jie pradeda gyvenimą kartu, susilaukia vaikų – Uosio, Beržo ir Drebulės. Grįžtant į namus Eglei, jos broliai, per kurių prievarta Drebulė išdavė savo tėvą, Žilviną nužudo, o supykusi ir sielvartą išgyvenanti Eglė su vaikais pasiverčia medžiais. Tad akivaizdu, kad Marcelijus Martinaitis pjesei-pasakai daugiausiai naudojosi tautosakos motyvais, kuriuos interpretavo savaip, tačiau esmę paliko tą pačią, todėl kūrinys nieko naujo neparodo, tik perpasakoja interpretuojamą klasikinį kūrinį.