Ludwig Borne yra teigęs, kad „Moteris tai horizontas, kuriame susitinka dangus ir žemė. Joje, kaip nė vienoje kitoje būtybėje, randa sau prieglaudą ir angelas ir velnias. Pati maloniausia ir pati kilniausia moteris turi savyje šiek tiek pragaro anglių ir nėra tokios menkos moters, kuri savyje neturėtų dangaus kerteles“. Moters paveikslui lietuvių literatūroje atsiranda daugiau vietos nuo XIXa. ir XXa. Tačiau XIXa. vis dar išlieka gana konservatyvus ir tradicinis moters vaizdavimas. Rašytojai siejo moteris tik su namais, šeima, vaikais. Moteris ilgą laiką buvo vaizduojama kaip namų šeimininkė ir vaikų augintoja, kuri paklūsta vyrui ir niekada nepasako savo nuomonės, o jos vidinis pasaulis nebuvo nagrinėjamas. Vis dėlto, situacija pradeda keistis. XXa. moterys gauna daugiau teisių, jos tampa aktyvesnės politiniame ir kultūriniame gyvenime, keičiasi moters vaidmuo visuomenėje. Kartu su kultūriniais pokyčiais keičiasi ir moters vaizdavimas – atsiranda vis daugiau moterų rašytojų, o moteris vis dažniau yra vaizduojama literatūroje. Šiame kalbėjime yra nagrinėjami moterų paveikslai lietuvių prozoje ir dramoje.
12 metų padedame moksleiviams siekti aukščiausio rezultato lietuvių kalbos ir literatūros srityje.
Visa mokomoji medžiaga yra tikrinama lietuivų kalbos mokytojo - eksperto.
Siekiant sukurti jaukią mokymosi aplinką, visas procesas yra konfidencialus.
