Vaikystė yra gražiausias žmogaus gyvenimo tarpsnis. Būdamas vaiku, žmogus turi ne tik beribę laisvę, bet ir mokosi pažinti ir suvokti pasaulį. Suaugusiam žmogui paprasti dalykai atrodo elementarūs, tuo tarpu vaikui jie kelia smalsumą ir nuostabą. Vaikai auga kartu su mylinčiais tėvais ir giminėmis, kurie jais rūpinasi, jiems perduoda vertybes, padeda sukurti savo pasaulio vaizdinį. Tėvai saugo vaiką nuo žiaurumo ir brutalumo, rūpinasi jo ateitimi. Dėl to dauguma žmonių vaikystę atsimena kaip patį nuostabiausią laiko tarpą gyvenime. Tačiau ne visų vaikystė būna tokia idiliška – daug vaikų turi žiaurius ir šlykščius tėvus, kurie jais nesirūpina ir palieka likimo valiai. Tokie tėvai smurtauja, išnaudoja ar išmeta į gatvę savo pačių vaikus nejausdami jokios sąžinės graužaties. Tokie vaikai užauga be meilės – tai yra labai skaudus likimas, nes nemokantis mylėti ir nemylimas žmogus yra pasmerktas sunkiam ir nelaimingam likimui. Šiame kalbėjime nagrinėjama vaikystė be meilės V. Juknaitės kūrinyje „Išsiduosi. Balsu“.
12 metų padedame moksleiviams siekti aukščiausio rezultato lietuvių kalbos ir literatūros srityje.
Visa mokomoji medžiaga yra tikrinama lietuivų kalbos mokytojo - eksperto.
Siekiant sukurti jaukią mokymosi aplinką, visas procesas yra konfidencialus.
