Beprotyste – tai neadekvatus elgesys, kai žmogus nesuvokia savęs ir aplinkinio pasaulio. Dažnai beprotystė yra laikoma kvailu, pernelyg vaikišku elgesiu, negalėjimu jausti ir analizuoti. Sveiko proto netektis yra labai skaudi. Nei vienas žmogus nenori tapti bepročiu, tačiau kad ir kaip žmogus kovotų su jį ištikusiomis problemomis, jis ne visada sugeba išgyventi dvasiškai. Žmogus gali patirti daugybę traumų – artimų žmonių netektys, ligos, karas – kurios palaužia žmogaus dvasią. Dažnai žmonės turi psichines ligas, su kuriomis jiems tenka kovoti visą gyvenimą. Visuomenėje nėra daug kalbama apie tai – psichinės problemos ir beprotystė yra tabu temos. O sveiko proto netekusiam asmeniui yra beveik neįmanoma gyventi šiandieninėje visuomenėje – dažniausiai sveiko proto netekę asmenys gyvena psichiatrijos įstaigose. Vis dėlto literatūroje beprotystės tema nėra tabu – yra daug kūrinių, kurie atskleidžia, kodėl žmogus neteko sveiko proto ir kaip jis jaučiasi būdamas bepročiu. Šiame kalbėjime yra nagrinėjama beprotystės tema lietuvių rašytojų kūriniuose.
12 metų padedame moksleiviams siekti aukščiausio rezultato lietuvių kalbos ir literatūros srityje.
Visa mokomoji medžiaga yra tikrinama lietuivų kalbos mokytojo - eksperto.
Siekiant sukurti jaukią mokymosi aplinką, visas procesas yra konfidencialus.
