Trumpas aprašymas:
Literatūra turi daug paskirčių. Ji skirta pamokyti, papasakoti gražias meilės ar panašias istorijas, sužadinančias žmogaus širdį ir apskritai mąstymą. Negana to, literatūra gali būti ir istorinės patirties liudytoja. Kodėl taip ją galima vadinti? Ogi todėl, kad lietuvių literatūroje galima atrasti labai daug kūrinių, kurių tematika asocijuojasi su svarbiausiais istoriniais įvykiais. Taigi šioje kalboje remiantis konkrečiais argumentais bei kūriniais atsakoma į klausimą, ar visgi literatūra gali būti įvardijama kaip ta literatūra, kuri atskleidžia istorinę žmonių patirtį.Lietuvių literatūra – žmogaus patirčių liudytoja.
Ilgas aprašymas:
Istorija – tautos ir apskritai viso pasaulio pamatas, kuris rodo kiekvieno gyvenimo reiškinio pradą bei susidarymo priežastis. Nors atrodo, kad istorija, likusi praeityje yra niekam neįdomi, ji, vis tik, liudija ir pagrindžia mūsų egzistenciją. Taigi istorija, akivaizdu, jog liudija pasaulį ir jo reiškinius. Tačiau kam paliudyti istorinę patirtį? Objektyviai žvelgiant į istorinės patirties reikšmę ir daugelio pasaulio reiškinių paskirtį, būtų galima sakyti, kad tam labiausiai tinkamas objektas būtų literatūra. Tačiau žvelgiant į literatūrinių kūrinių kontekstą, skaitant pasakojimus, kuriuose žmonės kalba apie savo patyrimus, regėtus vaizdus, įvykusias situacijas istorinių įvykių metu, skatina labiau susimąstyti, ar, vis tik, nepagrįstas šaltiniais literatūrinis pasakojimas gali būti vadinamas istorinės patirties liudytoju. Tad šio kalbėjimo pavyzdžio pagrindinė užduotis – tai atsakyti į šį klausimą bei paaiškinti tokių aspektų reikšmes. Tai yra ypatingai reikšminga žvelgiant į literatūros naudojimą kasdienybėje, stengiantis sužinoti daugiau apie istoriją, ne tik apie žmonių išgyvenimus, sykiu sužinant, ar tikrai literatūriniai kūriniai yra tokie išsamūs įgauti istorinio liudijimo sampratą.
Daugiau informacijos...