Trumpas aprašymas:
„Dorybingumas – tai sielos sveikata“, – yra teigęs prancūzų moralistas ir eseistas Žozefas Žuberas. Doro žmogaus samprata lietuvių literatūroje sietina su darbštumu, geraširdiškumu aplinkiniams, dėkingumu, žmogiškumu, sąžinės ir atgailos jausmu. Dorybė – didelė vertybė, kurią formuoja dvasinės nuostatos. Doros samprata lietuvių literatūroje pasižymi didelėmis vertybėmis, kurios nuolatos lygi žmogaus asmenybę. Taigi, doras žmogus vadovaujasi savomis dvasinėmis nuostatomis, pasaulėžiūros suvokimu, norėdamas suteikti teigiamus pojūčius ir aplinkiniams žmonėms.
Ilgas aprašymas:
Būti doru – reiškia elgtis moraliai. Šis moralumas susijęs su geru bei pavyzdingu elgesiu, kuris gali daryti įtaką prasmingam, ramiam ir netgi, galima sakyti, laimingam žmogaus gyvenimui. Turėti tokį gyvenimą trokšta kone kiekvienas. Tad norint tai pasiekti, pirmiausia reikia suprasti, kas yra dora ir ją aktyviai propaguoti savo gyvenime. Tik būdamas doru žmogumi, asmuo gali pasiekti ramybę bei gyvenimo darną. Apie dorumą ir dorus žmones yra parašyta nemažai literatūrinių kūrinių. Literatūriniuose kūriniuose būtent per jų gyvenimą ir gyvenimo peripetijas, detaliai parodoma, koks yra doras žmogus, kokiais motyvais jis remiasi gyvenime priimdamas sprendimus ir veikdamas įvairiose gyvenimo sferose. Pavyzdžiui, dora labai dažnai atskleidžiama būtent lietuvių literatūros kūriniuose. Juose doras žmogus visada būna paprastas kaimo žmogus, gyvenantis gamtoje, nepriklausomas nuo technologijų ar kitokių gyvenimą iškraipančių aspektų. Nors pasitaiko ir išimčių. Bet kokiu atveju, lietuvių literatūroje vaizduojamų dorų asmenybių paveikslų yra labai daug. Todėl iš tų paveikslų, žvelgiant į doro žmogaus vaizdavimą kiek giliau, galima susidaryti tam tikrą įspūdį bei suvokimą, kas yra doras žmogus bei kuo jis apskritai yra ypatingas.
Daugiau informacijos...