Gimtoji kalba - kalba, kurią asmuo išmoksta pirmiausia. Gimtosios kalbos išmokstama be formalaus mokymo, paprastai iš kitų šeimos narių. Žymus kunigas, humanistas Mikalojus Daukša kalbą įvardija kaip valstybės pamatą, (jo idėja remiasi bene visi lietuvių rašytojai savo kūriniuose atskleisdami gimtosios kalbos svarbą): „Kurgi yra pasauly tokia menka ir niekam verta tauta, kuri neturėtų savo trijų lyg įgimtų dalykų: savo žemės, papročių ir kalbos. Visų amžių žmonės vartojo savo gimtąją kalbą, rūpinosi jos išlaikymu, gražinimu ir platinimu. Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio mažo žemės sklypo, kur nevartotų savo gimtosios kalbos, kuria paprastai rašoma savo ir kitų šalių istorija, kuria svarstomi visi krašto reikalai, kuria gražiai ir padoriai atliekami reikalai bažnyčioj, susirinkimuose ir namie; pati gamta to moko, ir kiekvienas beveik iš motinos krūtų gauna palinkimą į savo kalbą – į jos vartojimą, gynimą ir platinimą (…). Panaikink kalbą – panaikinsi santaiką, vienybę ir viską gera. Panaikink kalbą – panaikinsi saulę nuo dangaus, suardysi pasaulio tvarką, atimsi gyvenimą ir garbę.“ Kiekvienas žmogus iš prigimties yra susietas su savo tėvyne ir gimtąją kalba, tai svarbiausios vertybės, kurios individą jungia su bendruomene ir lemia jo tapatybę. Nenuostabu, kad gimtosios kalbos tema yra viena seniausių temų literatūroje, kuri tebėra aktuali visais laikais, o vienas svarbiausių rašytojų, vadinamas Tautos poetu, savo gyvenimo pavyzdžiu skleidęs begalinę meilę tėvynei, jos kalbai, istorijai, kiekvienam žmogui bei savo kūriniais didinęs ir skleidęs lietuvišką tautinę savimonę yra Justinas Marcinkevičius.Gimtosios kalbos tema Just.Marcinkevičiaus kūryboje plėtojama plačiai ir jai skiriama daug dėmesio. Tautos poetu vadinamas kūrėjas tekstais ir gyvenimo pavyzdžiu atskleidė begalinę meilę tėvynei, jos kalbai, jo dėka poezija lietuvių literatūroje vėl tapo nacionaliniu savigynos būdu tautos nelaisvės sąlygomis. Sunkiausiais Lietuvai sovietinės okupacijos metais jis gynė tautos kultūrą, saugojo kultūrinę atmintį, puoselėjo lietuvišką žodį, teigė kaimo gyvenimo prasmę ir paprasto žmogaus grožį, Just. Marcinkevičius teigia: „Gyvenimas – malonumų indas, pripildytas kartaus pareigos ir atsakomybės gėrimo“, su tokiu požiūriu, meile ir ryžtu autorius ir kovojo už gimtąją kalbą bei savo poziciją perteikė kūryboje.
Daugiau informacijos...