XX a. vokiečių rašytojas E. Junger teigia: „Pasakyk, kaip tu sutinki kančią, pasakysiu, kas tu esi.“ Anot lietuvių filosofo Juozo Girniaus, joks kitas klausimas mūsų taip nepaliečia kaip kančios. Kančia – mūsų visų dalia. Jos šešėlis gaubia visą mūsų laimės ir savęs ieškojimą. Paprastai žmogus stengiasi nuo kančios pasislėpti, pabėgti, užsimiršti, tačiau kaip tik ji ir yra vienas didžiausių mūsų išbandymų ir vertės matų, kančią galima suprasti kaip savikūros galimybę. Asmenybės savikūros etiką Frydrichas Nyčė priešpriešina kantiškajai pareigos etikai. Lygiai taip pat Nyčė neigė ir hedonizmą, ir utilitarizmą, ir eudemonizmą – visus tuos mąstymo būdus, kurie „vertina daiktus pagal jų teikiamą pasigėrėjimą ir kančią“. Yra problemų, teigė F. Nyčė, „svarbesnių už visas laimės, kančios ir užuojautos problemas. Kad pajėgtų save kurti, žmogus turi pasinaudoti kančios kaip savikūros galimybe, turi sulaužyti, suplėšyti, iškaitinti, išdeginti, išgryninti tai, kas jame yra „medžiaga, atplaiša, atmatos, molis, purvas, nesąmonė, chaosas“. Ispanų filosofas Unamuno teigia: „Tik per kančią mes tampame žmonėmis.“ Kančia – tai galimybė pažadinti sąmonę, transformuotis. Žmogus iš prigimties nesąs nei stiprus, nei tobulas. Tačiau kiekvienas gali būti tuo, kuo jis potencialiai gali tapti, jei pasiryš, jei rizikuos, jei „eis lynu“. Savikūra negali būti paremta vien spontaniškumu. Pirmiausia reikia suteikti savo charakteriui stilių. Tai didelis ir retas menas. Prisiminkime garsiąją vokiečių poeto Holderlyno eilutę: „kur pavojus, ten atsiranda ir tai, kas gelbsti“. Pačiame pavojuje glūdi išsigelbėjimas. Tačiau tik glūdėti neužtenka. Išsigelbėjimas turi ryškėti ir realizuotis, o tai jau mūsų atsakomybės dalykas.
Daugiau informacijos...