Trumpas aprašymas:
Šioje kalboje nagrinėjamas žmogaus santykis su tėvyne lietuvių literatūroje. Galima pastebėti, jog šis santykis bėgant laikui kinta, priklausomai nuo istorinio laikotarpio. Tai labai plati tema, ją galima nagrinėti, pasitelkiant įvairių epochų kūrinius. Todėl pasirinktos dvi epochos – Romantizmas ir Modernizmas. Nagrinėjami šių epochų lietuvių literatūros kūriniai, kurie geriausiai iliustruoja, kaip kinta žmogaus santykis su tėvyne. Taip pat ieškoma priežasčių, kodėl tas santykis gali pasikeisti, kokios aplinkybės tai lemia.
Ilgas aprašymas:
Žmogus – tai individas. Tai aukščiausia gyvybės forma, kuri tik gimdama įgauna tėvynę, kalbą, mylinčius tėvus ir bendruomenę, kurioje vėliau su didžiule meile yra auginamas. Tad tokiu atveju, tėvynė žmogui yra pati artimiausia ir brangiausia aplinka, kurioje žmogus neretai praleidžia ir visą likusį savo gyvenimą. Būtent todėl, galima sakyti, kad dažniausiai žmogus turi ypatingai glaudų ryšį ne tik su tradiciniais gimtaisiais namai, tačiau ir apskritai su tėvyne, kurioje tie namai yra. Taigi vyrauja žmogaus santykis su tėvyne. Kartais šis santykis žmogui ir tėvynei plėtojasi labai sudėtingai. Kartais šis santykis tarp tėvynės ir žmogaus būna idealus, o kartais – visiškai prastas. Atvejų, kuriuose regimas žmogaus ir tėvynės santykis, apstu. Na, o tokie atvejai, ypač žvelgiant į pastarųjų amžių žmogaus patirtis istorinių įvykių akivaizdoje, labai dažnai aptariami Lietuvos literatūroje. Lietuvių literatūros kūriniuose labai dažnai remiantis asmeninėmis istorinėmis patirtimis pasakojama, koks žmogaus santykis su tėvyne yra dažniausias. Taigi koks yra žmogaus ir tėvynės santykis, argumentuotai pateikiama šiame kalbėjimo pavyzdyje, remiantis Lietuvos literatūriniais kūriniais.
Daugiau informacijos...