Kiekviena asmenybė turi savitų, unikalių bruožų, kuriais remiantis jis komunikuoja su išoriniu pasauliu ir jame esančiais žmonėmis. Šie bruožai būna įvairūs – atvirumas, rimtumas ir kt. Tad šiuo atveju galima išskirti ironiją. Ironija – tai paslėpta pajuoka arba bendravimas naudojantis mintimis ir žodžiais, kurie yra pasakomi perkeltine reikšme, kuri yra priešinga tiesioginei. Ironijos bruožas neretai žmogaus kalbą padaro gyvesnę, tačiau kur kas grubesnę bei netgi labiau atviresnę. Tokia kalba turi savito žavesio, tačiau sykiu kai kuriuos žmones gali žeisti ar kelti tam tikras asociacijas. Tačiau ironija neretai atspindi žmogaus savijautą apie tam tikrus įvykius, su kuriais žmogus susiduria, todėl neretai ironijos naudojimas yra tiesiog neišvengiamas. Kad ir kaip bebūtų, dažnai ironija naudojama ir literatūriniuose tekstuose. Ja naudotis pasirenkama todėl, kad vengiama atvirų jausmų, stengiamasi tekstą pateikti įdomiau ir užgožti tai, kas nereikalinga. Tad kokiuose lietuvių literatūros kūriniuose bei kokiais principais yra naudojama ironija, argumentuotai aptariama šiame kalbėjimo pavyzdyje.
12 metų padedame moksleiviams siekti aukščiausio rezultato lietuvių kalbos ir literatūros srityje.
Visa mokomoji medžiaga yra tikrinama lietuivų kalbos mokytojo - eksperto.
Siekiant sukurti jaukią mokymosi aplinką, visas procesas yra konfidencialus.
